Kodėl vieni vaikai bendraamžių grupėje tampa populiarūs, o kiti sukelia jų nepalankumą ir būna nuolat atstumiami? Ieškant atsakymo į šį svarbų klausimą buvo atliktas tyrimas, kurio metu lygintos populiarių bei nepopuliarių vaikų psichologinės savybės: intelektas, komunikabilumas, iniciatyvumas ir t.t. Tyrimo rezultatai buvo gana netikėti.
Paaiškėjo, kad šių dviejų ikimokyklinukų grupių intelekto ir mąstymo galimybės nesiskiria. Vadinasi, pažinimo galimybės ir netgi sugebėjimas spręsti socialinius konfliktus nedaro vaiko populiaraus bendraamžių grupėje.
Komunikabilumu ir žaidimų iniciatyvumu populiarūs vaikai taip pat nelenkia nepopuliariųjų. Tačiau verta paminėti, kad tarp nepopuliariųjų vaikų pagal šiuos duomenis aiškiai išsiskyrė dvi grupės: uždari ir pasyvūs bei pernelyg drąsiai bendraujantys ir siekiantys vadovauti. Šie du kraštutiniai elgesio tipai atitolina bendraamžius. Įkyrus vaiko siekis lyderiauti, įsakinėti bei primesti savo valią toli gražu ne visuomet pripažįstamas.
Susidomėję
Pasirodė, kad visi populiarieji vaikai užima vidurinę poziciją tarp šių dviejų elgsenos linijų. Tačiau vien tik vidutinis komunikabilumo bei iniciatyvumo laipsnis negarantuoja vaikui populiarumo bendraamžių grupėje.
Kur kas pastebimesni skirtumai tarp populiariųjų ir nepopuliariųjų vaikų nustatyti tiriant emocinį santykį su bendraamžiais.
Pirma, mėgstami mažyliai, kitaip nei nepripažįstami, niekada nebuvo abejingi bendraamžių veiklai; atvirkščiai – jie reiškė susidomėjimą tuo, ką šie veikia. Be to, šis emocinis susidomėjimas turėjo dar ir teigiamą atspalvį – jie vertino palankiai, palaikė, gyrė kitus vaikus.
Nepopuliarieji ikimokyklinukai buvo linkę smerkti kitų veiklą („tau nieko neišeina”, „tu nemoki piešti”) ir primesdavo savo sumanymą („žiūrėk, kaip reikia daryti; daryk taip, kaip aš”).
Atjautūs
Antra – populiarūs vaikai mokėjo atjausti kitus. Bendraamžių sėkmė jų neskaudino, o džiugino, o nesėkmės liūdino. Nepopuliarūs vaikai likdavo abejingi bendraamžio vertinimui arba reaguodavo neadekvačiai – nusimindavo dėl svetimos sėkmės ir džiaugdavosi kito nesėkme. Jie niekaip negalėdavo sutikti su aukštu kitų vaikų veiklos įvertinimu, ieškojo jų trūkumų ir keldavo save kaip pavyzdį („čia kažkokios nesąmonės; žiūrėkite – mano piešinys gražesnis!”). Pasitaikė atvejų, kai suaugusiojo pagyros, skirtos kitam vaikui, atstumtą vaiką netgi pravirkdydavo, o neigiamas įvertinimas sukeldavo aktyvų pritarimą ir neslepiamą džiaugsmą.
Taikūs
Trečia. Visi populiarieji vaikai nepriklausomai nuo komunikabilumo bei iniciatyvumo laipsnio atsiliepdavo į bendraamžių prašymus, išklausydavo jų pasiūlymus, kartais juos palaikydavo ir dažnai nesavanaudiškai atiduodavo jiems tai, ko reikėjo patiems (žaisliukus, pieštukus, saldumynus). Nepopuliarūs vaikai taip niekada nesielgdavo.
Galiausiai populiarieji vaikai, net kai juos skriausdavo, buvo linkę spręsti konfliktą taikiu būdu – nekaltindami ir nebausdami kitų. Nepopuliarieji dažniausiai problemą spręsdavo agresyviais veiksmais ir grasinimais.
Pavyzdžiui, mažyliui buvo rodomas paveiksliukas, kuriame pavaizduota jam pažįstama situacija: vienas vaikas sulaužo kito žaisliuką. Klausiami, ką darytų nuskriaustojo vietoje, populiarieji vaikai paprastai ieškodavo konstruktyvaus problemos sprendimo: „Sutaisyčiau”, „Pasiimčiau kitą žaislą”, „Paprašyčiau, kad man nupirktų tokį patį”.
Nepopuliarieji dažniausiai patikindavo, kad imtųsi agresyvių veiksmų: „Trenkčiau jam” ir pan.
Moralinės savybės
Psichologiniai tyrimai parodė, kad svarbiausi bruožai, skiriantys populiarius vaikus nuo nepopuliarių, yra ne intelektas ir kūrybiniai sugebėjimai, ne komunikabilumas ir netgi ne organizatoriaus talentas, o pirmiausiai tos savybės, kurias priimta vadinti moralinėmis: gerumas, jautrumas, noras padėti, sugebėjimas nusileisti, geranoriškumas.
Šių savybių pagrindas yra požiūris į bendraamžius: kitas vaikas yra ne savęs įtvirtinimo įrankis ar konkurentas, o vertinga ir unikali asmenybė, kurioje populiarusis vaikas pratęsia savąjį Aš. Šitas Aš nėra užsidaręs savyje, nėra užsibarikadavęs psichologinėmis apsaugomis, o atviras kitiems ir su jais susijęs. Dėl tokio santykio populiarieji vaikai lengvai nusileidžia ir padeda bendraamžiams, dalijasi su jais daiktais ir nepriima jų sėkmės kaip savo nesėkmės.
Toks požiūris į kitus žmones susidaro baigiantis ikimokykliniam amžiui ir būtent jis daro vaiką populiarų arba nepopuliarų tarp bendraamžių.
Tai visiškai nereiškia, kad populiarūs vaikai nesipeša, neįsižeidžia, nekonkuruoja ir nesiginčija. Tačiau tai jiems, kitaip nei nepopuliariesiems, nėra savitikslis dalykas. Savojo Aš gynyba, įtvirtinimas ir pripažinimas jiems nėra svarbiausias ir vienintelis uždavinys.
Kad ir kaip keistai skamba, tačiau tiesa ta, kad kai vaikas nebando visų pranokti ir nugalėti, atsiranda sąlygos jam būti pripažintam grupėje ir joje įsitvirtinti.
Atitolimo reakcija
Bendraamžių atstumti vaikai jų atžvilgiu jaučiasi atitolę. Jiems svarbiausia – arba įrodyti savo pranašumą, arba izoliuoti savąjį Aš nuo aplinkinių. Tokia gynyba gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo ryškaus agresyvumo ir priešiškumo iki visiško nugrimzdimo į save.
Vieni vaikai linkę demonstruoti savo pranašumus – fizine jėga, girdamiesi, turėdami kuo daugiau daiktų. Todėl jie dažnai pešasi, atiminėja žaisliukus iš kitų, komanduoja ir vadovauja. Kiti – atvirkščiai: nedalyvauja bendruose žaidimuose, bijo pasireikšti, vengia bendrauti su kitais vaikais. Tačiau visais atvejais jie yra susikoncentravę į savąjį Aš, į savo sugebėjimus arba trūkumus.
Atitolimo santykio dominavimas kelia nerimą, kadangi apsunkina ne tik bendravimą su bendraamžiais, bet vėliau gali sukelti daug problemų tiek pačiam vaikui, tiek ir aplinkiniams.
Suaugusieji turi padėti nepopuliariam vaikui įveikti šias pavojingas tendencijas, padėti jam pamatyti bendraamžius ne kaip priešininkus, konkurentus ar savirealizacijos įrankius, o kaip artimus ir su juo susijusius žmones.
Tai sunkus uždavinys, kadangi tradiciniai pedagoginiai metodai (aiškinimai, pagyrimai, bausmės, teigiamų pavyzdžių demonstravimas etc.) yra bėjėgiai. Tokią problemą galima išspręsti tik stebint ir realiai koreguojant vaikų tarpusavio santykius. Tam yra sukurta speciali korekcinių žaidimų programa iš kelių etapų. Bet apie ją – kitą šeštadienį.
Pavydžiu prancūzams, nors jų valdžios, ypač prezidento, liepusio mums patylėti, nemėgstu. Pavydžiu jiems ne prezidento, o visuomenės, ypač studentų, kurie, regis, yra tikri savo šalies piliečiai, ne taip kaip mūsiškiai. Mūsiškiai ką – duoda kyšius, prieš egzaminus dėstytojams neša dovanas, mūsiškiai nusirašinėja per egzaminus, o gabesnieji bėga į sorbonas ir harvardus ir negrįžta. Mūsiškiai studentai neretai viešosiose vietose elgiasi kaip kokie nesubrendėliai, mūsiškiai nemyli savo tėvynės, savo tautos, savo kalbos. Mūsiškai – tai ne prancūzai: nei save jie moka apginti, nei, juo labiau, „žmones iš gatvės”. Jiems rūpi tik prisigerti, na dar krepšinis, na dar panelės…Pasakysite – nereikia taip kategoriškai, būna ir išimčių. Būna, tačiau jos tik patvirtina taisyklę.
Prancūzijos visuomenės kova su monopolijomis, kapitalistais, darbdaviais mums gerai žinoma nuo sovietinių laikų. Gal ta kova tada nebuvo nušviečiama objektyviai, bet joks streikas, jokia demonstracija nepraeidavo be pėdsakų, be komentarų „tiesose” ir „pravdose”. Tada mes prancūzams pavydėdavome: matai, jie gali nedirbti, gali streikuoti, gali reikalauti ir išsireikalauti! O mes… Mes apie streikus, demonstracijas bijojome net pagalvoti, nes tada buvo blogiau negu šiandien Baltarusijoje A.Lukašenkos laikais, tada, būkime teisingi, neretai elgėmės kaip kokie liurbiai. Ne visada. Neretai. Dažnai.
Tačiau mes tarsi nepastebėjome, kad laikai pasikeitė, kad ir mes dabar galime, dar galime…Ar ne laikas ir mums pasekti prancūzų pavyzdžiu? Šimtatūkstantiniuose mitinguose skandavome „Gėda!” okupantams, „Gėda!” kolaborantams, o dabar, kai tie kolaborantai mums ant galvų šlapinasi – tylime.
Yra ko pavydėti Prancūzijos studentams. Jie , ko gero, sustabdys, įšaldys Pirmosios darbo sutarties įstatymą, kuris darbdaviams leidžia pirmą kartą gyvenime įdarbintą jaunuolį iš darbo atleisti labai lengvai ir be jokių paaiškinimų. Kovojančius studentus palaiko įmonių darbuotojai, dėstytojai ir moksleivių tėvai, taip bent informuoja mūsų žiniasklaida.
Atėjo metas, kai ir mes, atrodo, neturime kitos išeities. Tad – visi į protesto mitingą prie Seimo rūmų! Tame mitinge reikėtų paklausti, kodėl Seimo vadovai nemato, kas dedasi jų valdose, kodėl įvairūs pareigūnai naudojasi neteisėtomis privilegijomis, jie net šunis vežioja Seimo automobiliu, o Seimo restorane ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis rengiami pokyliai, net vestuvės.
Daugiatūkstantiniame mitinge būtų galima pareikalauti atsakomybės dėl prieš porą metų kilusį vadinamąjį žemgrobių skandalą, pasibaigusį šnipštu, nes nė vienas sklypas iš buvusių ir esamų Seimo bei Vyriausybės narių neatimtas, kai kuriais atvejais apsiribota nebent drausminėmis nuobaudomis.
Daugiatūkstantiniame mitinge prie Seimo būtų galima pareikalauti daug ko, pačių sudėtingiausių dalykų, nes Seimas, kaip užrašyta ant gelžbetonio plokštės šalia rūmų, kuriuos apgynėme nūnai jau tolimą Sausio 13-osios naktį, – yra „Lietuvos širdis”. Labai gaila, kad ta širdis rimtai negaluoja, kad tame organizme tiek daug sunkiai pagydomų ligų (žymiai pavojingesnių, nei šunų vežiojimas arba nelegalios puotos), alinančių „Lietuvos širdį”. Be aktyvios mūsų pagalbos pagerėjimo nesulauksime, o visokioms komisijoms ligonio sveikata – nė motais.
Be masinės visuomenės paramos nieko nebus, – vienoje radijo laidoje kalbėjo politologas Antanas Kulakauskas. – Mes tik laukiam, kad arba prezidentas, arba Seimas padarytų tvarką. Prancūzijos studentai nesikreipė į prezidentą, o išėjo į gatves. Kodėl mūsų Studentų sąjunga protestuoja tik dėl stipendijų? Mūsų visuomenė, atskiros jos grupės nesusiorganizavusios ginti savo reikalų.
Štai todėl ir reikia mokytis iš prancūzų.
Ir žodis „gėda”, kuriuo kadaise išvijome okupantą, šių dienų nomenklatūrai būtų per silpnas. Ji nežino, ką tas žodis reiškia, ji yra begėdė. Tai ir elgtis su ja reikia atitinkamai – prancūziškai. Gal jau gana begėdžius gėdinti? Viskas daroma pagal instrukcijas, įvairiausios privilegijos įteisintos įstatymais. Ir šunys vežiojami įstatymiškai, ir puotos keliamos įstatymiškai, ir žemės grobiamos įstatymiškai, ir tvoros tveriamos įstatymiškai. Kitaip juk būtų bent vienas nusikaltėlis nubaustas, išvytas iš Seimo, iš Vyriausybės, pasodintas į Lukiškes. Kaltų nėra. Tai iš įstatymų leidėjų pirmiausia ir pareikalaukime atsakomybės. O ne iš ūkvedžių. Kodėl valstybę valdo ūkvedžiai? Kodėl ponas Artūras Paulauskas nematė, ką veikia kregždės, žižienės, virkečiai? O ponas Algirdas Brazauskas kodėl leido Vyriausybės valdose siautėti kaminskams ir račkiams?
Panašių dalykų reikėtų paklausti ir iš Jo Ekscelencijos. Bet čia šiek tiek kitokia situacija. Reikia juk visuomenei turėti bent vieną savą žmogų valdžios viršūnėse, reikia vedlio. Kai kas (gal daug kas?) mano, kad vedlys galėtų būti Valdas Adamkus. Bet jis kažkodėl nesiima tokio vaidmens, nors net Turniškių skandalas jo populiarumui beveik nepakenkė, visuomenė juo vis dar tiki.
„Kartais susidaro įspūdis, kad prezidentas baiminasi erzinti nomenklatūrą, bando ją perauklėti. Prezidentas lyg ledkalnio viršūnė iškilęs virš tos nomenklatūros, bet tai, kas yra po vandeniu, priklauso tai pačiai sistemai” ( politologas A.Navickas).
Prancūziško tipo kovoms su nomenklatūra reikia kitokio žmogaus, ryžtingesnio. Gal net ne žmogaus, o žmonių. Šiam reikalui labai tiktų visuomenės judėjimas „Kitas pasirinkimas”. Bet kur jis? Niekas į mano pašto dėžutę neįmeta šio judėjimo leidinio „Baltijos kelias”, ir apie jį aš nieko nežinau, nieko negirdžiu. Labai gaila, bet jo tiesiog nėra. Verdama savo sultyse.
Kodėl mes, žmonės iš gatvės, tokie apkiautę? Nesugebame apsiginti, nieko neparemiame, prie nieko nesišliejame, visko bijome?
Iš dirbančiųjų pensininkų valdžia atėmė dalį pensijos. Mes nė mur mur. Vieniems seniai išmokėjo rublinius indėlius, kiti iki šiol juos mato kaip savo ausis. Mes tylime. Mums atlyginimus už darbą moka vokeliuose. Mes ne tik juos imame, bet net neparemiame moters, išdrįsusios ateiviui iš Archangelsko tą vokelį sviesti į veidą. Mūsų policija mus vadina chuliganais ir provokatoriais, o jos vadą mes laikome vienu populiariausių žmonių Lietuvoje.
Kur mūsų profsąjungos? „Apie profsąjungas Lietuvoje girdime tik tada, kai jos kariauja už jų valdomą turtą. Tarpusavyje persidalija ar nepersidalija – tada ir pakyla putos. O žodis „darbininkas” iš viešojo leksikono išnykęs”, – rašo publicistas Gintaras Beresnevičius. Jis mums siunčia esminę kapitalizmo žinią, kuri yra labai paprasta. Pasirinkimas nedidelis: darbo birža, pataisos darbų kalėjimas, mirtis arba kelionė kur nors kitur.
Ir G.Beresnevičius, ir daugelis kitų labiau matomų žmonių jau supranta, kad kažką reikia daryti, nes beveik prieitas liepto galas. „Jėgom valdžioje, kuriom rūpi respublika, viešas bendras reikalas, ir jėgom, kurių esti visuomenėje, žiniasklaidoje, būtina veikti nekompromisiškai, aktyviai, būtina ieškoti sąjungininkų tarp žmonių. Ir tauta, ir visuomenė – tai žmonės. Mes dažnai juos paverčiame abstrakcijomis” (A.Kulakauskas).
Argi mes prastesni už prancūzus? Nepraleiskime progos netylėti, kai tyli teisingumas, kai ūkvedžiai valdo valstybę. Nepagailėkime jiems bent supuvusių kiaušinių, jeigu nesugebamme pasodinti į Lukiškes.
tiems vaikams truksta demesio todel,nes jie neparodo saves,galbut yra negrazus,bloga ivaizdi palike anksciau, …bet as galvoju kad visiek tie vaikai yra saunus,no biski…manau kad kaikurie vaikai yra pasikele…nes jei zmogus yra nepasikeles jis nezemintu tu vaiku…o gal kaikurie vaikai nori but sustrus….