„Palikti sniegynuose” – žmogiškiausių šunų istorija

Atrodo, žmonės persisotino antžmogiškų specialiųjų efektų reginių su pirmojo ryškumo superžvaigždėmis. Arba niekaip nesulaukia kokybiško „blokbasterio” su niekur nematytomis idėjomis. Todėl tiek Europoje, tiek už Atlanto populiarėja paprastesni filmai su nuoširdesniu siužetu. Ypač, jei ekrane pasirodo gyvūnai. Tai jau įrodyta, kad reklamose nusifilmavę gyvūnėliai tampa kone kiekvieno žiūrovo šeimos nariais. Jie sukelia šypseną ir šilumą. Todėl tie, kas vėl imasi primirštos gyvūnijos temos, neprašauna. Štai vien dokumentinė „Imperatoriaus kelionė” lankomumu pralenkė kelis efektų prisotintus, plačiai išreklamuotus ekrano gigantus. Pingvinai žymiai simpatiškesni už pistoletais mojuojančius superagentus. Šiemet net „Lesę” kino kūrėjai sugrąžino iš praeities. Artėja gyvūnų sukilimas…

Tokias revoliucines nuotaikas kuo puikiausiai junta dažniausiai prodiuseris ir kartais režisierius Frenkas Maršalas. Režisierius laisvu nuo scenarijų skaitymo metu. O scenarijus jis gauna šūsnimis. Ir išsirenka geriausius. F.Maršalas prodiusavo „Ženklus”, „Favoritą”, visą „Indianos Džounso” serialą, abi agento Borno nuotykių dalis ir t. t. Netolimoje ateityje kibs į sunkiai pastatomą Stiveno Kingo „Talismaną”. Tad visiems puikiausiai aišku, su kuo turime reikalų. Dar aiškiau, jei prisiminsime realistiškąją dramą apie kalnuose sudužusio lėktuvo įgulos kanibališką kovą už būvį „Išlikę gyvi”.

„Palikti sniegynuose” tarsi netiesioginis ano filmo tęsinys. Tik ne apie žmones, o apie šunis. Kinkomus šunis – malamutus ir haskius. Apie jų išgyvenimą žiauriomis Antarktikos sąlygomis. Žmonės čia, vienas kurių – „Greitų ir įsiutusių” žvaigždė Polas Volkeris, nustumiami į antrąjį planą. Veiksmas sutelktas į šunis. Ir labai gerai, nes tokio filmo dar nebuvo. Matėme vilkšunius, aviganius, netgi pašėlusius kieminukus atliekančius žygdarbius, kai į bėdas pakliūdavo dvikojai. Dabar bėdoje – keturkojai. Nufilmuoti jų kančias sniegynuose ir ledynuose Frenko Maršalo komandai lengva nebuvo. Šunys tikri, be kompiuterinės grafikos. Nešneka, filmas – ne komedija. Atsiprašau, šneka, bet šuniškai. Ir susišneka labiau nei žmonės, kurie esant ekstremalioms sąlygoms rūpinasi tik savo kailiu. Šunys – altruistai. Ir kovotojai iki paskutinės vilties spindulėlio.

Filmuota beveik dokumentaliai. Atsargiai, kad nebūtų jokių minčių apie netikrumą ar pritemptumą. Dresuotojai iš peties paplušėjo. Nors, kad šunys protingi, iš akių matyti. Ir – humaniški labiau už mus, egoistiškus žmogeliukus…

„Palikti sniegynuose” sukurtas pagal tikrus faktus. 1958-aisiais taip nutiko japonų ekspedicijai. Tačiau tuomet iš devynių šunų išgyveno tik du. Filme, kaip ir turi būti filme, išliko… Neišduosiu. Filmą būtina pamatyti. Liūdnas, gražus, jaudinantis. Skirtas visai šeimai ir nepaliekantis abejingų. Vienas iš tokių, kuriuos pasižiūrėjus, kairė krūtinės pusė sušyla. Ir net nesinori analizuoti atskirus epizodus. Norisi parodyti artimiesiems ir pasižiūrėti dar kartą pačiam.