Lietuvis, keliantis kaimyninio Kaliningrado kultūrą, – epitetas, taikliausiai apibūdinantis Arvydą Juozaitį.
Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė penkiasdešimtojo gimtadienio proga Klaipėdoje sulaukė ypatingos dovanos – dar spaustuvės dažais kvepiančios savo 18-osios meninės publicistikos knygos „Karalių miestas be karalių”.
Likimo lūžių paženklinto miesto istorinius posūkius atspindinti knyga kviečia iš arčiau pažinti kaimyninį kraštą.
„Karalių miestas. Čia baigiasi žemė, čia pasijunti išmestas ant kranto, tik nežinia – iš žemyno pusės ar iš jūros. Kartais nenutuoki, ir iš kurio pasaulio krašto išmestas – iš Rytų ar iš Vakarų. Nes vyksti į Vakarus, o atsiduri lyg ir Rytuose”, – taikliai pastebi autorius knygoje „Karalių miestas be karalių”.
Likimo keliai Kaliningrade porą metų dirbantį A.Juozaitį ne kartą suvedė su Klaipėdos kultūros žmonėmis. Sėkmingai tęsiamas projektas „3K” (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) užmezgė kūrybinių mainų tinklą tarp dviejų Baltijos miestų kūrėjų.
Modernioje I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje naujosios knygos pristatyme netrūko žmonių, jaučiančių simpatiją autoriui ir „miestui be karalių”. Susirinkusieji dalijosi kelionių po Kaliningradą įspūdžiais, kai neretai viešbučius pakeisdavo svetingi kultūros atašė namai.
„Arvydas – kaip koks Putinas Rusijoje. Kai tik ko prireikia, visi į jį kreipiasi, ir visi reikalai išsprendžiami”, – šypsodamasis pastebėjo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas.
– Per dvejus metus iš arti pažinote kultūrinį gyvenimą Kaliningrade. Koks jis? – po knygos pristatymo Klaipėdos publikai ir ilgų autografų bei linkėjimų dalybų paklausėme autoriaus.
– Jis labai geranoriškas ir nepaprastai imlus. Jei atneši kokį nors produktą, iš karto jį vartoja, laukia jo. Inteligentų židinys panašus į Klaipėdos – pora šimtų aktyvių žmonių, dar tiek pat pritariančių.
– Prasitarėte, kad Jūsų artimieji iš pradžių gana skeptiškai vertino ketinimus dirbti Kaliningrade. Ar šis pasirinkimas Jums buvo iššūkis?
– Mano tėvams buvo sunku su tuo apsiprasti.
Ten ėjau žinodamas, kas manęs laukia. Man tai buvo misija, o ne kažkoks iššūkis. Apskritai nemėgstu iššūkių. Žmogus gyvenime vykdo misiją, o ne iššūkį. Kur nori – ten ir atsiduri. Atsisakiau Berlyno. Nors ir siūlė dirbti ten, bet nevažiavau.
– Ką koduoja knygos pavadinimas?
– Romantiką. Viršelyje – romantinis paveikslas, devynioliktojo amžiaus kalėdinis atvirukas.
Labai romantiškai vertinu šį miestą. Manau, kad romantika yra kuriamoji jėga.
– Minėjote, kad, jei sugrįžtumėte gyventi į Lietuvą, rinktumėtės ne Vilnių, o Klaipėdą.
– Aš apie tai labai rimtai galvoju. Norėčiau Klaipėdoje gyventi.
– O kodėl?
– Todėl, kad čia ir nuo Cezario toli, ir nuo pūgos, kaip sakė Brodskis. Ir nereikia pataikauti, laižytis, puikuotis. Kitaip sakant, Klaipėda priima natūraliau, nes ji nėra didysis politikos židinys. Čia net žmonių požiūris sveikesnis. Be to – jūra. Ir dar – Kaliningradas čia pat. Man tai – labai svarbus veiksnys.