Kelionė be rodyklių, arba Kodėl gyvatė neriasi iš odos…

Klaipėdietė odos dizainerė Virginija Giniotytė šią gegužę švenčia n-ąjį gimtadienį, bet akstinas pakalbinti šią menininkę yra jos unikalus sugebėjimas nuolat kaip gyvatei išsinerti iš senos odos ir sušvisti visomis vaivorykštės spalvomis. Visi žinome, jog tas nėrimasis ropliui skausmingas, tačiau kartu tai – amžinas katarsis arba metamorfozė.

Sulaukusi tokios gražios sukakties, moteris jau žino, ko nori iš gyvenimo, ir yra šį tą pasiekusi. Bet menininkės ambicijos visada alkanos?

Yra žmonių, kurie jau iš mažens žino, ko nori. Aš iš tų, kurie lėtai bręsta. Būdama keturiasdešimties dar mokiausi ir sprendžiau, kuo būti. Lyg ir aiškus gyvenimo planas, bet tų krypčių yra milijonai!

Visada turėjau didelių ambicijų, tačiau pastebėjau, kad negalima prievartauti gyvenimo, aplinkos. Troškimai gali būti kažin kokie, tačiau stauk per naktis, jei neatėjęs tavo laikas. Dabar jaučiuosi nurimusi, stipri ir išmintinga, ir nesiilgiu to skausmingo jaunystės draskymosi, hormonų audrų ir nesugebėjimo savęs įvardinti.

Anksčiau galvojau, jog savo menu neapsimoka dergti ir taip visokiais menais iškankinto pasaulio, išsišvaistydavau buičiai, bet šiandien man iš tikrųjų reikia save išreikšti kūryba.

Pradėkim nuo taurios knygrišystės…

Knygrišiai – restauratoriai, enciklopedinių žinių žmonės, juos itin gerbiu, bet tai – ne mano temperamentui.

Sąžiningai dalyvauju tarptautiniuose projektuose, atiduodama duoklę savo specialybei. Oda įrišau knygą „Lietuvos kryžiai”. Esu restauravusi muziejams bei kolekcininkams daugybę archaiškų Biblijų, bibliografinių retenybių.

Bet netgi studijuodama Talino dailės institute, kur uoliai mokėmės poligrafijos, šrifto, auksavimo, aibės senoviškų technologijų, linkau į grynuosius menus – skulptūrą, tapybą.

Pakalbėkim apie „kailiadirbystę”…

Mane siutina, kai mus, odininkus, prilygina kailiadirbiams! Mes nieko nelupam, lieka tai, ko jūs nesuvalgot.

Veršio oda tinkamiausia. Sovietiniais laikais viename fabrike ja išmušdavo kosminių laivų įrenginius. Su ja ir aš dirbu, yra padarytas toks man nebūdingas pano „Šventas Jurgis”, bet labiausiai mėgstu nučiupinėtus, „šarmingus” daiktus iš odos.

Tarp mano „išradimų” – vadinamieji artistiški baldai. Tai – kažkas panašaus į baldą – gyvūną, interjero akcentą, kurį norisi glostyti, į jį žiūrėti, į jį ką įdėti. Naudoju augalinio rauginimo odą, ji labai brangi – kūno arba baltos spalvos – kaip tabula rasa.

Mano darbai turbūt vieni didžiausių Respublikoje, aš irgi tokia didelė moteris, ir dirbu fiziškai sunkiai kaip skulptorius, geisdama odai suteikti formą. Mano ir rankų sąnariai nežmoniškai slankioja, – juokiasi.

Aš matau labai keistas formas, galybę spalvų, ir palaiminta ta prabudimo naktį akimirka, kai tau ryškiai nušvinta idėja. Kai šalia plasteli angelas sargas.

O jau tada prasideda pats šlykščiausias darbas, kai turi mikrono tikslumu paskaičiuoti kartono, odos, klijų storį, idant kuriamo baldo stalčiukas užsidarytų. Tai taip mechaniška ir siaubinga!

Jūsų kūryba tokia artima gamtai, be to, dvelkia amžinu moteriškumu..

text>Gamtos dar nieks nepranoko ir neperspjovė, man lieka įžiūrėti joje ir ištraukti iš ten mažutę dalelytę, išdidinti ją iki reikiamo dydžio, kaifuojant nuo formų ir spalvų begalybės.

Tada vyksta asociacijų žaidimas, visa transformuojasi, ir tas buvęs mikroskopinis daikčiukas virsmo metu įgauna erotines bei sudėtingas skulptūrines formas. Oda „prašosi” atskleist jos raukšliukių, garbanų ir paviršiaus reljefų diapazoną.

Jeigu klausiat apie moteriškas silpnybes – taip, gaišau laiką, darydama rankines, nes nenešiočiau barbiškų „tašių”, siuvau kailinukus sūnui, sau – švarkus ir batus, karoliukais išsiuvinėtas liemenes, ir tai, ką dariau prieš 15 metų, šiandie vėl baisiai madinga. Mūsų karta – neįtikėtinai kūrybinga.

Gal yra tiesos pasakyme, kad tik alkanas dailininkas palėpėje, nuo pasaulio vėjų, kūrybos tendencijų uždarytas už geležinės sienos, ir tegalėjo sugalvoti ką stulbinamo. Menu, kaip mes, studentės, nerdavomės iš kailio, kaip apsirengti, ir kiekviena žengdavo gatve kaip meno kūrinys. Dabar lyg nebėra laiko būti individualia, kai, sakyčiau, atskiras darbas arba drabužis – kitas energijos laukas.

Esate išradusi ir savų „abrakadabrų”, pavyzdžiui, smėliavimą – ypatingą medžio apdirbimo technologiją, šiaip taikomą laivų remonto dirbtuvėse.

Tai medžio ornamentas, uždengtos detalės. Labai dideliu slėgiu purškiamas smėlis, pakištum ranką – nusmėliuotų ligi kaulo. Tokiu būdu ištraukiamos minkštosios medžio dalys ir atrodo, jog lygiame medyje atsirado gelmė; ar aiškiai pasakiau? – juokiasi. Aš tik būnu šalia darbininkų, kai vyksta procesas.

O tada atsiranda komodėlė, taikant sendinimo technologiją, ir ji atrodo tarsi išskalauta jūros ir šimtą metų jos gludinta. Tai suteikia šarmo… Daiktas jau atrodo naudotas, turi savo dvasią.

Aš nemėgstu sterilumo, naujumo, namukų naujuose rajonuose, atrodančių kaip maketukai. Sena troba – tai gamtos ir žmogaus kūrinijos simbiozė, tarsi išaugusi iš žemės savaime.

Taip, daug kas renkasi baldus iš stiklo ir pigaus plastiko, bet man interjeras turi būti autentiškas. Man patinka jame miksuoti įvairius stilius – moderną ir antikvarinį. Tai rodo šeimininko erudiciją. Man tas skonis asocijuojasi su įpročiu klausytis ne vienos radijo stoties. O tas mano sukurtas daikčiukas namuose turėtų būti kaip kokia ekskliuzyvinė „broškė” ar egzotiškas gyvūnas.

Tai kaip visgi tik apibūdintumėt savo kūrybos stilių?

Yra žmonių, kurie renka pagaliukus prie jūros, suriša ir daro iš jų meną. Aš esu ta, kuri mato gamtą kaip visi, tačiau iš jos dovanų daro daiktą, turėdama galvoje kultūrinį paveldą, pajūrio unikumą, tai yra medžiaga mano intuicijai, protui ir instinktams.

Esi žmogus, ir kurdamas, kaip ir mylėdamasis, esi nuogas ir su paslaptimi. O įvardinti mano kūrybai reikia naujo žodžio, – kvatoja. – O dabar, būkštaudama, jog prasitarusi neištesėsiu, prisipažinsiu, kad svajoju apie švarią skulptūrą ir švarią tapybą.

Juk mane dabar toje sodyboje kaip mažą vaiką supa stebuklai, ir ten tiek yra visko, jog lakštingala negali nečiulbėti… Svarbu gamtos nekopijuoti, ją suvirškinti vidinėje civilizacijoje. Tai, kas sena, atrasti kaip nauja.