Pagrindinė mįslingo, dar akmens amžiuje ant uolų išraižyto simbolio, labirinto, paslaptis – jo kilmė. Sunku įspėti, ką norėjo pasakyti senovės dailininkai, raižydami septynis ratus, vedančius į centrą. Tačiau ši idėja keliavo per amžius ir pasiekė net mūsų dienas.
Septynios ratu aplink centrą einančios linijos tapo globaliu klasikinio senovinio labirinto simboliu. Seniausias toks labirintas rastas Sardinijos saloje. Vienos kriptos sienoje jis išraižytas daugiau kaip prieš 4 tūkst. metų.
Pastaruoju metu labirintai, kadaise turėję sakralinę reikšmę, tapo įprasta šiuolaikinių parkų, atrakcionų dalimi. Žodis „labirintas” šiuolaikinio žmogaus vaizduotėje kaipmat piešia sudėtingus, klaidžius kelius, siaurus takelius ir aklavietes, rėminamas akmeninių sienų. Toks mums įprastas vaizdas gana tolimas pirminei labirinto reikšmei. Senoviniai klasikiniai labirintai buvo kuriami pagal vienodą, gana aiškų šabloną: vienintelis vingiuotas takelis veda centro link. Klasikinis variantas turi 7 linijas, glaudžiai juosiančias centrą. Įėjimas – tik vienas. Ilgas kelias būtinai atveda į centrą. Takeliai, vinguriuojantys visai šalia vienas kito, niekada nesikerta, nesikryžiuoja. Iš labirinto centro išeiti galima tik tuo pačiu keliu. Tad ir keliautojui nereikėjo laužyti galvos, kaip greičiau pasiekti tikslą. Klasikinis modelis, išplitęs po visą pasaulį, per tūkstantmečius nepakito – iki viduramžių. Kintant žmonių pasaulėvaizdžiui keitėsi ir sudėtingesni tapo labirintai.
Angliškos viduramžių „meizės”
Visai kitaip sukonstruoti vėlesnių laikų takeliai-galvosūkiai, vadinamosios meizės (angl. „maze”). Tai daug painesni už paprastus klasikinius labirintai. Juose dažniausiai būna keli keliai, vedantys į tikslą, įėjimas taip pat ne vienas, viduje keliai kryžiuojasi, šakojasi. Išspręsti tokį galvosūkį – nueiti iki tikslo – ne taip paprasta.
„Meizių” idėja kilo viduramžiais. Tai tarsi savotiška matematikos mokslo perėmimo išraiška. Naujoviškų labirintų kūrėjai, remdamiesi klasikiniu pavyzdžiu, keitė labirinto formą (jie tapo kvadratiniai, lygiakraščiai), pakito ir takelių skaičius. Labirintai su keliais keliais, kur žmogus iš keleto jų turi pasirinkti teisingą, lavina intuiciją, žadina smalsumą.
Labirintai iš gyvatvorių tapo neatsiejama Europos parkų dalimi. Ypač juos pamėgo aristokratai, rengdavę tokiuose parkuose pasilinksminimus. „Gyvieji” labirintai ypač suklestėjo Anglijoje, daugelis jų senuosiuose parkuose puikiausiai išsilaikę iki šiol. Įtraukti į turistinius maršrutus jie tapo mėgstama keliautojų pramoga.
Žalias augalų labirintas Romoje žavėjo ir popiežių Klemensą X, į Šventąjį Sostą įžengusį 1670 metais. Jam patiko stebėti, kaip tarnai bando atrasti teisingą kelią iki centro.
Didžiausias labirintas – Knoso rūmai
Graikiškai „labyrinthos” reiškia „didelis akmeninis namas”.
Šis įvaizdis ypač tinka kalbant apie vieną paslaptingiausių ir didžiausių labirintų – Knoso rūmus Kretos saloje, Graikijoje. Mitas pasakoja, kad karaliui Minui neištikima žmona pagimdė sūnų su jaučio galva, vėliau išaugusį į žiaurų pabaisą. Karalius liepė pastatyti milžiniškus klaidžius požeminius tunelius ir ten įkalinti Minotaurą. Mitas apie šią būtybę ir labirintų požemius sklinda jau 3 tūkst. metų.
Archeologai, kasinėję Knoso rūmus, atrado didžiules valdas: 16 tūkst. kvadratinių metrų patalpos išsidėsčiusios skirtingame aukštyje, jas jungia klaidūs požeminiai tuneliai, laiptai, koridoriai. Pasak archeologų, tai ir yra legendinio Minotauro labirinto prototipas.
Knoso rūmai labai nukentėjo 1450 metais išsiveržus ugnikalniui. Vėliau rūmus atstatant paaiškėjo, kad jų planas neatkartoja klasikinio labirinto modelio. Apie tai byloja tik ant sienų išlikusių freskų fragmentai.
Praėjus tūkstančiui metų nuo rūmų statybos šio labirinto simbolika atsirado ant Knoso karalystės monetų (300 m. pr. Kr.).
Miestų apsauga – labirintai
Esama hipotezių, kad klasikinių labirintų pavyzdžiu buvo statomos miestų-tvirtovių sienos. Spėjama, kad senovėje Trojos miestas iš tikrųjų priminė labirintą. Neatsitiktinai Trojos gynybos simboliu viduramžiais buvo laikomas labirinto piešinys, o daugeliui statinių iš skalūnų ir uolų Skandinavijoje, Vokietijoje, Anglijoje prigijo „Trojos miesto” vardas.
Pagal labirinto modelį buvo pastatytas Šimangados miestas Himalajų priekalnėse, dabartinio Nepalo teritorijoje. Šis neįveikiamas miestas musulmonų sugriautas tik 1325 metais, kai išdavikas priešams parodė silpnąsias tvirtovės sienų vietas. Miesto griuvėsiai išlikę iki šiol, tik jie apaugę džiunglėmis.
Labirintas pagal krikščionišką sampratą
Labirintai – ne tik statiniai, jų piešiniais dažnai puošiami keramikos dirbiniai, šventyklų sienos, grindys. Ypač jie buvo populiarūs Romos imperijos laikų statinių puošyboje. Išlikę pavyzdžiai byloja, kad būta bandymų sukurti kitokio labirinto modelio variantus. Tuomet buvo madinga grindis grįsti skirtingų spalvų akmeninėmis plokštėmis ir iš jų išdėstyti labirintus. Jie būdavo daromi netoli slenksčio – kad apsaugotų nuo blogio.
Krikščioniškoje filosofijoje labirintas tampa materialaus pasaulio metafora (einant labirintu, kaip ir gyvenimo keliu, daug teisingų ir aklavietėn vedančių kelių, daug pagundų ir galimybių pasiklysti, tad žmogus gali remtis tik savo tikėjimu).
XII a. krikščioniškoje kultūroje ima dominuoti 11 takelių labirintai (tai siejama su 11 didžiųjų nuodėmių samprata). Šiais amžiais milžiniški labirintai atsiranda ant bažnyčių grindų, tokių galima išvysti daugelyje garsių Europos bažnyčių. Kai kuriose jų labirintai imituoja maldininkų kelią į Palestiną. Tais laikais daugeliui tikinčiųjų keliauti į Šventąją žemę buvo nepasiekiama prabanga, tad jie šį kelią įveikdavo simboliškai – keliaklupsčiais eidami bažnyčios grindų labirintu ir kalbėdami maldas.
Mįslė neįminta
Plečiantis žmogaus akiračiui kito ir labirintų menas. Didieji geografiniai atradimai, mokslo laimėjimai – viskas atsispindėjo filosofinėje labirinto sampratoje. Pamažu išnyko tokie labirintai, kuriuose viskas iš anksto nulemta, kur į tikslą veda tik vienas kelias.
Išsakyta dešimtys hipotezių, tačiau nė viena negali atskleisti šio piešinio kilmės. Yra manančiųjų, kad labirinto piešiniai galėjo atsirasti senovės žmonėms bandant pavaizduoti sudėtingą Saulės ir kitų planetų judėjimą.
Galbūt piešinio modelį pasufleravo pati gamta – spiralinės labirinto formos būdingos kai kurioms moliuskų, gyvenančių koraliniuose rifuose, kriauklėms. Puikiausias labirinto pavyzdys – požeminiai skruzdėlių tuneliai.
Labirintų istorija nesibaigia. Jo linijos, kaip nesibaigianti laiko tėkmė, veržiasi vis tolyn, kviesdamos siekti tikslo. Tas tikslas tuo geidžiamesnis, kuo sunkiau nuspėjamas kelias labirinte.
Labirintai…įdomu…