Rožiniu dviračiu – žydinčiais Verkių šilais

Jeigu norite pamatyti žibuoklėmis mėlynuojančią girią, pajusti, kaip ramina jos ošimas, ar išgirsti, kaip klega skubantys gyventi paukščiai, rytoj, gegužės tryliktąją, skubėkite į sostinėje esantį Verkių regioninį parką. Čia bus atidarytas jau penktasis žygių dviračiais po Verkius sezonas.

Vienuoliktą ryto sėdę ant rožinių parko dviračių, keturias valandas gėrėsitės pavasarį bundančiais Verkių šilais ir paežeriais. Tokios išvykos į gamtą Lietuvoje kol kas organizuojamos tik šiame regioniniame parke ir tapo labai populiarios – ne visi norintieji spėja išsinuomoti dviračius.

„Dviratis padeda žmonėms, ypač miestiečiams, suartėti su gamta, prisiminti vaikystę, kai daugelis mūsų be dviejų ratų neįsivaizdavome gyvenimo. O kas gali būti maloniau už vaikystės prisiminimus?“ – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direktorė Vida Laurukėnienė.

Todėl ji ir sumanė šias iškylas. Juolab kad ir proga pasitaikė gera: Vilniaus meras Artūras Zuokas tuomet užsidegė idėja nupirkti sostinei keletą šimtų oranžinių dviračių – esą vilniečiai dienomis važinės jais po miestą, o naktimis šis transportas stovės miestų aikštėse.

Laurukėnienė ėmė atakuoti merą – duokite dviračių ir mūsų parkams. Zuokas ilgai spyrėsi, bet galų gale nusileido. Gyvenimas parodė, kad parkų vadovė buvo teisi: miesto gatvėse oranžiniai dviračiai išgaravo kaip lašas ant įkaitusio akmens, o štai Verkių regioniniame parke jie (tiesa, kitos – rožinės – spalvos) liko iki šiol.

Šių eilučių autorius taip pat mynė pedalus šiuose žygiuose.

Skubėsi – nusibalnosi

„Važiuokime atsargiai, ne tik gėrėdamiesi gamta, bet ir gerbdami vienas kitą“, – perspėja prieš žygį nuolatinis jų vadovas pedagogas Algirdas Ragauskas.

Apsukame ratą Verkių dvaro rūmų kieme – apžiūrime prieš bene du šimtus metų statytus, bet vis dar puošnius, įdomios architektūros pastatus, stabtelime prie aukuro, sumūryto ten, kur stovėjo vyriausiojo Lietuvos krivio Lizdeikos šventykla, pasigėrime nuo aukšto skardžio atsiveriančiu Neries slėnio vaizdu ir įkandin žygio vadovo leidžiamės dviračių taku Žaliųjų ežerų link.

Kas porą kilometrų Ragauskas stabteli, palaukia atsiliekančiųjų ir pasakoja, ką matome aplink. Antai Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje telkšo Also ir keletas bevardžių ežeriukų. Daugelis jų pelkėja, kai kurie jau visiškai užaugę, o jų buvimą išduoda tik pievelės miške.

Dar kiek pamynę privažiuojame neįprastą paminklą – bene vienintelį tokį Lietuvoje. Šalia tako pūpso baigianti žole apaugti krūva šiukšlių, o prie jos – akmuo, kuriame didelėmis raidėmis iškalta: „Čia ilsisi žmogaus sąžinė“. Taip Verkių regioninio parko direkcija įamžino nežinomą piktadarį, kažkada čia išvertusį atliekas. Įdomu, ar jis yra matęs šį paminklą?

Netrukus išsukame iš dviračių tako. Toliau trasa eis daugiausia siaurais miško takeliais ir keliais. Reljefas raižytas – kalvos, gūbriai ir raguvos, tad dviratininkams tenka tai dumti žemyn, tai suplukus minti arba net stumti dviratį į šlaitą. Stačiose nuokalnėse paaiškėja, jog vadovo raginimas būti atsargiems ne beprasmis – nepatyrusieji ar galvotrūkčiais lekiantieji neretai virsta.

O štai ir Balsio ežeras. Pavargusiesiems Ragauskas siūlo pasilikti čia ir palaukti, o visi kiti riedame mišku aplink šį ežerą. Pro medžius šmėkšo ir daugiau jų, čia iš viso – bene šeši ežerai (Akis, Balsis, Baraukos akis, Gulbinas ir Mažasis Gulbinas, Raistelis). Vadovas aiškina, kodėl Balsio ežerą žmonės dar vadina Kryžiuočių ir kodėl jo vanduo žalios spalvos: esą mūsų protėviai žiemą atmušę nuo Vilniaus pilių kryžiuočius ligi pat šio ežero ir čia juos apsupę. Ledas neatlaikęs riterių šarvų svorio, ir užpuolikai nugarmėję į jo gelmes…

Balsio vanduo žalias ir dėl ištirpusių karbonatų, ir dėl jame atsispindinčių aplinkinių medžių bei povandeninių žolių.

Tarpuežeriuose auga kelios dešimtys rūšių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų – plačialapės klumpaitės, šakotosios ratainytės, plačialapiai begaliai, gegūnės, ilgagalviai dobilai ir kitos retenybės. Viena jų – šiurpinio žvakidumblio bendrija – veši Balsio ežere, keleto metrų gylyje.

Vadovo dar nebučiavo

Laimingai persikapstę per gilias raguvas pašlaitėse, pagaliau stačia pakriūte skriejame tiesiai į paplūdimį prie Balsio. Dviračiai sustatomi į eilę, o jų šeimininkai vieni pūkšteli į vandenį, kiti išsitiesia ant tilto, išsitraukia sumuštinius. Ilsėsimės čia gerą pusvalandį, o paskui Ragauskas vėl sukomanduos keliauti.

Dabar takas ves daugiausia giliu duobėtu kloniu palei Riešės upelį Neries link. Pro Verkių girininkiją, Turniškės tvenkinius, kadaise pilnus žuvų, pro Naujuosius Verkius, kur tebestūkso seniausias Lietuvoje (XVII amžiuje įsteigtas) ir vis dar veikiantis popieriaus fabrikas, caro laikais buvęs didžiausia popieriaus gamykla Vakarų Rusijos imperijoje.

Riešė, tarsi pajutus, jog Neris nebetoli, alma vis sparčiau – vos spėjame upelę vytis. O štai ir Neries slėnyje prisiglaudęs Staviškių kaimelis. Dar kiek paminame paneriu Vilniaus link, o štai ir Verkės upelis. Šioje vietoje paneryje kadaise buvo uostas ir perkėla, plaukiojo keltas. Pro vandens malūną (beje, jame jau XIX amžiuje veikė restoranas) prie Verkės, palei upokšnį grįžtame į Verkių dvarą.

Kai kurios merginos, grąžinusios dviračius, čia pat griūva žolėn – pavargo. „Ar bent viena atsidėkodama tave pabučiavo?“ – klausiu seno bičiulio Algirdo, su kuriuo ne vienas tūkstantis kilometrų numinta po Lietuvą. Ragauskas tik ranka numoja: „Kai dirbu, tai man nerūpi“.

Tiko ir aukštakulniai

Per ketverius metus Ragauskas čia matė visokių žygeivių – santūrių ir arogantiškų, patyrusių ir tokių, kurie sumanė būtent čia, Verkiuose, išmokti važiuoti dviračiu. „Viena mergina atvažiavo limuzinu ir sako: „Noriu dviračio“. „Kad jūs su aukštakulniais bateliais“, – paabejojau. „O ką? Juk važinėsim parke?“ Tačiau trasą ji įveikė“, – šypsosi Ragauskas.

Iš tiesų daug kas mano, kad tereikės apsukti keletą ratų asfaltuotais Verkių parko keliais. Kad čia ne dvaro, o regioninis parkas ir kad minti teks nelengva trasa daugiau kaip 20 kilometrų – ne visi žino.

Ar kas nors jį nustebino? „Užsieniečiai pensininkai. Ir ne kartą. Atrodo, tokie seni, o atsisėda ant dviračio – ne blogiau už mane mina“, – atsako Algirdas. Vokiečių, anglų ir kitokių turistų grupes vesti po regioninį parką jam tenka neretai.

Nors žadėjo, vis dar nerado laiko rožiniu dviračiu pavažinėti nei sostinės meras Zuokas, nei tokias keliones mėgstantis konservatorių lyderis Andrius Kubilius, nei kitos politikos žvaigždės. Tačiau garsus žurnalistas Algimantas Čekuolis sykį mynė kartu su kitais pedalus po Verkius.

Sunkiausia suvaldyti paauglius: norėdami pasipuikuoti prieš merginas, jie užgula pedalus ir, žiūrėk, jau kraujas iš nubrozdinto kelio laša. Ne veltui Ragausko kuprinėse prie jo dviračio – ne tik raktai, atsarginės detalės, kameros, bet ir vaistinėlė.

„Vaikų iki šešiolikos metų nepriimu į žygį, nebent su jais kartu važiuoja tėvai“, – sako Ragauskas. Be to, daugiau kaip 25 žygeivių grupę sunku suvaldyti.

Kainuoja kol kas mažai

Tik iš pradžių šie žygiai buvo nemokami. Vilniaus savivaldybės sprendimu dabar rožinio dviračio nuoma vienai išvykai kainuoja 6 litus. Už šiuos pinigus dviračiai remontuojami, atnaujinami, nes jie pagaminti iš prastų kiniškų detalių.

Prie minančiųjų rožinių dviračių pedalus neretai prisideda ir važiuojantieji savo dviračiais.

Žygiai dviračiais Verkių, kartais – ir Pavilnių regioniniuose parkuose rengiami kiekvieną šeštadienį nuo gegužės iki spalio, ir kai kurie vilniečiai – dažni šių iškylų dalyviai. Kai kas čia susidraugauja, apsikeičia adresais.

„Man maloniausia, kai po žygio prisipažįsta: taip seniai gyvenu Vilniuje, o kokios gražios vietos aplink – tik dabar pamačiau“, – sako šių iškylų vadovas Ragauskas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.