Nors ilgą laiką buvo tikima, kad Lietuva galės įsivesti eurą jau 2007 metų sausį, pastaruoju metu pasigirsta siūlymų šio siekio Lietuvai atsisakyti.
Viena to priežasčių, bent jau oficiali, kad Lietuva netenkina vieno iš šiai valiutai įsivesti privalomų rodiklių. Taip pat pasigirsta nuomonių, kad Lietuva netinka euro klubui dėl savo liberalios bei „atlantinės” politikos.
Lietuva atitinka visus Mastrichto sutartyje apibrėžtus konvergencijos reikalavimus, išskyrus vieną – šimtosiomis procento dalimis viršijamas infliacijos kriterijus. Kovą vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2,72 proc. ir tik 0,06 procentinio punkto viršijo kriterijų.
Trūksta stabilumo?
Bet kuriuo atveju, kelios šimtosios procento dalys „neleistinos” infliacijos yra naudojamos įvardijant Lietuvą esant „nepakankamai stabilią”. Pasirodo, šaliai, pasiekusiai vieną didžiausių Europoje ūkio plėtros rodiklių, menka nacionaline skola bei vienu iš mažiausių biudžeto deficitu Europoje, gali būti trinktelėta euro zonos durimis.
Tačiau Lietuvos nestabilumo idėja nelabai dera prie rinkos dalyvių nuomonės. Štai 2006 metais Lietuva sugebėjo pasiskolinti tarptautinėse rinkose už mažiausias palūkanas tarp visų naujųjų ES narių, įskaitant ir kitą euro zonos kandidatę Slovėniją. Lietuva skolinosi netgi mažesnėmis palūkanomis negu ES senbuvė Graikija. Taigi, rinkos dalyvių vertinimu, Lietuva yra stabili, gal net stabilesnė už kai kurias euro zonos šalis.
Svarbu pabrėžti, kad Lietuva yra taip griežtai vertinama pagal kriterijų, kurio istoriškai dažnai netenkino dauguma euro zonos šalių. Tik susikūrus euro zonai, 1999 metų sausį, visos šalys, išskyrus Graikiją, atitiko Mastrichto infliacijos rodiklį. Tačiau jau po dvejų metų, eurų išleidimo į apyvartą metu, net aštuonios šalys būtų netenkinusios infliacijos kriterijaus. Nepaisant to, euro zona ne tik išgyveno, bet ir suklestėjo.
Girti ar bausti
Ironiška, kad Lietuva į šią keblią padėtį pateko dėl ekonominės politikos, už kurią ES turėtų ją girti, o ne bausti. Lietuva jau ilgą laiką nevykdo savarankiškos monetarinės politikos ir nuo 2002 metų yra praktiškai priklausoma nuo Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimų. Iš esmės Lietuva netiesiogiai jau yra euro zonoje – litas yra tas pats euras, tik kitokiu pavadinimu.
Vienas pastebimas skirtumas, skiriantis mus nuo tikrosios euro zonos, yra valiutos keitimo sandorių sąnaudos. Be to, įvairios spekuliacijos, susijusios su formaliu euro įvedimu, iškreipia rinką ir tolesnėje perspektyvoje lems dar didesnius nuostolius. Tai ypač ryšku nekilnojamojo turto rinkoje.
Yra ir dar vienas labai svarbus aspektas. Nors ECB vykdoma monetarinė politika turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai, į tai yra visiškai neatsižvelgiama. Atrodo, kad Lietuva bus nubausta už tai, kad per anksti integravosi į euro zoną.
Pamoka kitiems
Monetarinės politikos požiūriu, Lietuva yra daug labiau integruota į euro zoną, nei kita kandidatė Slovėnija. Pastaroji gali naudoti monetarinės politikos svertus, kad atitiktų infliacijos kriterijų. Lietuva tenkina ekonominius kriterijus net neturėdama šių svertų.
Trumpalaikės palūkanos euro zonoje pastaraisiais metais svyravo apie 2-2,3 procento. Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis iš valiutų valdybos šalies, jos skyrėsi nedaug ir svyravo apie 2,1-2,4 procento. Slovėnijoje trumpalaikės palūkanos svyravo apie 3,3-3,8 proc., Lenkijoje – 4-6 procentais. Turbūt nereikia priminti, kuri iš išvardytų šalių turėjo mažiausią infliaciją minimu laikotarpiu.
Susidaro įspūdis, kad baudžiant Lietuvą dėl „nesuvaldytos” infliacijos siekiama pamokyti kitas į euro zoną pretenduojančias šalis. Tačiau siekis tokiu pavyzdžiu padaryti šalį, kurioje veikia valiutų valdyba, yra labai keistas.
Taip pat keistai atrodo, kad Lietuvai, tenkinusiai Mastrichto infliacijos kriterijų penkerius metus iš eilės, išskyrus pastaruosius, grasinama neleisti įsitraukti į euro zoną. O štai Slovėnijai, kuri neatitiko šio kriterijaus per visą euro zonos egzistavimo laikotarpį, išskyrus pastaruosius kelis mėnesius, uždegta
žalia šviesa.
Jeigu ES tikrai nori plėsti euro zoną, nėra jokio ekonominio pagrindo atidėlioti Lietuvos narystę joje. Pasigirstančios nuomonės, kad Lietuva netenkina „realios konvergencijos”, yra bandymas taikyti dvigubus standartus ir Lietuvos narystės ES sutarties nepaisymas. Tokiu atveju naujieji ES piliečiai turi teisę žinoti, kokiu pagrindu politikai stabdo euro zonos plėtrą, o kartu ir ekonomikos augimą regione. Šešiomis šimtosiomis procento dalimis per didelė infliacija negali to paaiškinti.