Romualdas Ozolas, kadaise vienas populiariausių Sąjūdžio veikėjų ir Lietuvos politikų, šiandien – prisiekęs euroskeptikas, Europos politiką nacionaliniu klausimu lyginantis su Sovietų Sąjungos politika, vykdyta okupuotųjų tautų atžvilgiu.
Apie tai jis šiandien kalbai lygiai taip užsidegęs ir įsitikinęs, kaip apie Lietuvos nepriklausomybės siekį kalbėjo 1988-aisiais. Jis mano, kad Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą buvo klaida, kuri visai lietuvių tautai gresia tautinio tapatumo praradimu.
Kas, Jūsų vertinimu, paskutiniu metu vyksta Europos Sąjungoje ir kaip šiame kontekste atrodo Lietuva, kurios Seimas patvirtino Europos Sąjungos Konstituciją?
Po to, kai sužinojome referendumo dėl Europos Sąjungos Konstitucijos rezultatus Prancūzijoje, su bičiuliais šventėme pergalę. Prancūzijos piliečių sprendimas – vienas epochinių įvykių. Jis išsaugo ir šiek tiek sustiprina viltį, kad šiuolaikiniame pasaulyje tautos dar gali plėtoti savo savitumą. Nes iki šiol buvo einama be stabdžių ir grasinama, jog per vadinamąją globalizaciją nuo žemės paviršiaus bus nušluota didžioji dalis nacijų ir išliks tik keletas pačių didžiausių bei pačių stipriausių.
Bet kuo čia dėta Europos Sąjungos Konstitucija?
Joje buvo mėginama įteisinti europiečius, kaip tautą Europos geografiniuose rėmuose. Man tai absoliučiai nepriimtina, nes šis procesas numato lietuvių, latvių, estų, slovėnų, slovakų ir kitų nedidelių tautų sunaikinimą ir pavertimą europidais.
Tačiau tie patys prancūzai – juk viena iš didžiųjų Europos tautų…
Esu girdėjęs sakant, kad prancūzai balsavo prieš Konstituciją taip pat ir dėl to, kad nenorėjo prarasti savo susikurtos socialinės gerovės. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba lyg ir labai tolimai nuo to, ką aš sakau. Tačiau, pabrėžiu, – jie nenori atsisakyti savo susikurtos sistemos ir nenori jokio unifikuoto modelio visoje Europos Sąjungoje.
Jūs sakote – „europiečiai” arba „europidai”, į šiuos žodžius įdėdamas tam tikros pagiežos…
Europietis – man lygiai tas pats, kas buvo tarybinis žmogus arba „homo sovieticus”, kai ir lietuviai, ir kazachai, ir čiukčiai buvo tarybiniai, nors tai buvo visiška nesąmonė.
Šia prasme jūs nematote jokio skirtumo?
Ir viena, ir kita yra blogis. Tarybiniais laikais, visų jų blogybių kontekste, iki tam tikros ribos buvo galima vystyti ir išlaikyti tam tikrą nacionalinę autonomiją, matyt, tikras visiškas rusinimas turėjo prasidėti tik 1987-aisiais. Europoje šiuo požiūriu yra daug blogiau. Būdamas Europoje, net nejauti esąs nutautinamas. Nors Europos Konstitucija ir kalba apie nacionalinės tapatybės išsaugojimą, tačiau iš tiesų ji visomis finansinėmis ir kitomis priemonėmis yra naikinama.
Ar galite kuo nors pagrįsti savo teiginį?
Pats akivaizdžiausias pavyzdys šiuo metu: tarptautinių koncernų teisė nacionalinėse teritorijose įdiegti savo pavadinimus originalo kalba. Visa Vilniaus padangė jau dabar yra angliška, du trečdaliai angliškų pavadinimų jau yra nusileidę iki pirmųjų aukštų sostinės Gedimino prospekte ir senamiestyje. Aš siūlyčiau prisiminti, ar mes būtume buvę patenkinti, jeigu neonai mūsų miestuose tarybiniais laikais būtų švietę rusiškai? Reikalas tas, kad dabar ateinantis kapitalas net šią sąlygą kelia kaip neginčijamą. Kalbos klausimas, mano supratimu, yra pats jautriausias ir labiausiai pažeidžiamas.
Vis dėlto nacionalinės tapatybės išsaugojimas Europos Sąjungoje vargu, ar yra tik deklaratyvus. Egzistuoja juk gausybė finansavimo programų, kurios ir yra skirtos tautiniam identitetu vystyti…
Iš europinių kultūrinių programų yra finansuojamos tik tos, kurios skatina Europos Sąjungos integraciją, o taip pat europido mąstyseną ir elgseną. Ką bekalbėti apie masinę angliškos kalbos kultūrą, kuri peršama jaunimui per „popsą” ir ilgainiui tampa norma.
Argi nėra atvirkščiai? Europos Sąjunga skiria lėšų, net turi tam tikrus reikalavimus, kad europietiškos kultūros produkcijos būtų tam tikra būtinoji dalis. Net dirbtinai daugiau, nei, tarkime, amerikietiškos?
Akivaizdžiausias faktas – „Eurovizija”! Ar atsimenate, kas atsitiko su puikia lietuviška daina „Strazdas”, kurią 1999 metų konkurse atliko Aistė Smilgevičiūtė? Tai buvo puiki daina, dainuota ne tik lietuviškai, bet ir kupina nacionalinio muzikinio kalbėjimo. Fiasko! Europai nereikia jokio nacionalinio kalbėjimo. Viskas turi atitikti europinį kalbėjimą – „popsą”. Tai yra europinės kultūros standartas, kuriam skiriama ir užtenkamai dėmesio, ir pinigų.
Tačiau vargu, ar galime lyginti Europos Sąjungos plėtrą su komunistine okupacija. Vis dėlto stojome į ES laisvanoriškai, dar gi išgyvendami, kad ten mūsų per ilgai nepriima…
Visai nesenai man teko skaityti gana įdomią teoriją, kad nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios didžiųjų Europos šalių lyderiai susiorientavo, kad priešstatoje su Rusija gali įgyti staigų pranašumą prarydami iš komunizmo jungo išsilaisvinusias tautas. Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas per savo finansavimo sąlygas sunaikino nacionalinius Rytų Europos šalių ūkius bei atvėrė galimybes taip pat ir Lietuvos ekonomiką perimti vakariečių kapitalui. Ir visas procesas turėjo baigtis politiniu ir juridiniu apiforminimu, vadinamu Europos Sąjungos Konstitucija, kuri turėjo įteisinti pas mus šios Sąjungos viešpatavimą.
Ar teisingai suprantu Jūsų nerimą dėl to, kad Europos Sąjunga, Jūsų nuomone, neužtikrina didžiųjų Europos tautų ekspansionizmo mažųjų tautų atžvilgiu?
Mano supratimu, Europos Sąjunga yra sukurta tam, kad jos institutai išspręstų žemyno periferijų (tokių kaip Lietuva. – R.O.) perdavimo didiesiems problemas. Nors tą tikslą visi slepia, tačiau, mano nuomone, jis egzistuoja.
Ar jums pačiam toks jūsų teiginys neatrodo pernelyg deklaratyvus?
Visai ne. Matau, kad yra tam tikro Lenkijos ekspansionizmo kadaise jos dominuotose Baltarusijos, Ukrainos ir, žinoma, Lietuvos srityse. Vokietijos – Lenkijos srityse. Tačiau akivaizdžiausias pavyzdys – rimtai svarstomas kai kurių vokiečių organizacijų siūlymas Europos Sąjungos rėmuose atkurti Prūsijos regioną. Tai rodo, kad vis dėlto verta apie tai galvoti kiek kitaip nei galvoja mūsų oficialioji valdžia ir oficialioji opozicija… Jais dėtas, pirmiausiai mėginčiau labiau pasidomėti ir įvertinti, kokie susitarimai šiuo metu yra ruošiami tarp Maskvos ir Berlyno.
Yra visai gerbiamų europiečių, kurie tvirtina, kad Europos Sąjungos Konstitucijos atmetimas reiškia ir ilgus amžius besitęsusio Europos klestėjimo pabaigą. Jūs sutinkate su nuomone, kad Lietuva įstojo į žlungantį viršvalstybinį darinį?
Filosofas Osvaldas Spengleris savo veikalą „Europos saulėlydis” parašė dar praėjusiojo amžiaus 18 metais… Iš principo sutinkant su tuo teiginiu, galima diskutuoti, kurioje vietoje saulutė tebėra: dar virš miško ar jau pasislėpusi. Baisiausias šio proceso ženklas yra Europos Sąjungos Konstitucijos kūrėjų atsisakymas į ją įtraukti Europos krikščionybės išvadas ir paveldą. Kad ir kas būtų sakoma, Europa yra sukurta vienijantis krikščioniškuoju matmeniu.
O kas dabar, Jūsų nuomone, vienija Europą?
Tikrieji Europos komunistai – Miteranas, Fišeris, Šrioderis – iki šiol mėgino vienyti Europą materialios naudos principu. T.y. ir toliau leisti europiečiams nedirbti bei išnaudoti kokius nors arabus, turkus ar kitus. Tačiau ši politika neturi ateities. Nes jau šiandien Vokietijoje – daugiamilijoninė turkų bendruomenė, Olandija nepanaši į Olandiją, Paryžiuje – ištisi imigrantų kvartalai, į kuriuos neįmanoma įeiti. Ir svarbiausia – ne integruotų imigrantų, o imigrantų, kurie uždarose bendruomenėse gyvena savo gyvenimą, turintį mažai ką bendra su Europa. Ar taip bus ir Lietuvoje?
Rytas Staselis
„Vakarų ekspresas”