A. Zuokas prieš istorijos klastojimą

Istorijos nesuklastosi! Artūras Zuokas tai įrodė savo kūnu, kai savaitgalį atsirado prezidento rezidencijoje Turniškėse, kur buvo švenčiamos antrosios pirmosios Valdo Adamkaus prezidentavimo metinės.

Pasielgta, žinoma, neteisingai, t.y. zuokiškai. Be kvietimo į sostinės politinius vakarėlius iki šiol vaikščiodavo tik vienas nuolat išalkęs žurnalistas, kurio pavardė ne Zuokas, kuris uoliai bendradarbiauja su Rusijos spauda ir tikriausiai ne tik su ja. Dabar tarp duoneliautojų bus ir miesto meras. Tačiau ne ta esmė.

Esmė ta, kad V. Adamkus, atsižadėjęs A. Zuoko, pasakė ne visą tiesą. Jis praleido visą skyrių apie tai, kaip juodu bendradarbiavo vienas su kitu ir kaip miesto meras rūpinosi prezidentinės kampanijos finansavimu, kuri iki šiol yra didelė vieša paslaptis.

Gandų yra pačių pikantiškiausių. Ir apie Viktoro Uspaskicho, ir apie „Rubikono” indėlį į prezidento vardo fondą, iš kurio ir buvo apmokamos sąskaitos. Vėliau paaiškėjo, kad taip elgtis, t.y. slėpti galus fonde, negalima. Tačiau prezidento komandai buvo padaryta nelegali įstatymo išimtis ir leista nutylėti apie fondo donorus.

Taigi eidamas į V. Adamkaus metinių vakarėlį A. Zuokas tikrai niekuo nerizikavo. Jo neturėjo nei prie vartų sustabdyti, nei atsisakyti įpilti, o patsai prezidentas neturėjo atsisakyti pasišnekėti su mielu Artūru „tet-a-tet”, t.y. vyriškai, t.y. „jeigu tu taip, tai aš – anaip”.

Ir ką tada V. Adamkus? Viskas, kuo jis gali atsakyti, tai pagraudenti krikštasūnio tėvą už tai, ką jis savo telefoniniuose pokalbiuose prišnekėjo. Ne, ne apie rinkimus, pinigus ir vaiduoklius. Apie jį patį – senuką, kuris „tegul dar pavaldo”. Nepagarbu.

Tačiau ar tai šiandien – argumentas? V. Adamkaus, kaip moralinio autoriteto, reitingas ženkliai smuktelėjo. Gerokai daugiau nei pusė Lietuvos žmonių jo tokiu nebelaiko. Žinoma, buvo laikai, kai V. Adamkaus vardu galėjai pamėginti vagį iš namų išprašyti. Dabar jau jis nelabai šeimininkas savo rezidencijoje. Taigi buvo geri „moralinio autoriteto” laikai, bet pražuvo, todėl dabar kiekvienas A. Zuokas gali ateiti į jo namus ir nesitikėti būti išprašytas.

Kodėl? Ogi todėl, kad pusė tiesos irgi yra melas. Vienintelis Andrius Kubilius sugebėjo iš tos košės išlipti mažiausiai susipurvinęs, nes ėmė ir viešai pripažino: „darėm klaidų, bet nuo šiol nebedarysim”. Darys ar nedarys, čia kitas klausimas. Bet jis bent jau nemelavo, nevaidino nekalto ir nedangstė savo partijos, kurios trumpinys retai, bet šmėsteli toje „juodojoje buhalterijoje”.

Prisipažindamas partijos vardu A. Kubilius pataikė į dešimtuką. Juk apklausiami sociologų, mes, lietuviai, aiškiai sakome, kad mums valdžioje reikia „sąžiningų”, o ne „ne vagių”, „ne sukčių”, „neklystančių”.

O V. Adamkus į dešimtuką nepataiko, nes pageidauja būti pripažintas visais tais „ne” prieš tai nepabuvęs nors minutę tiesiog sąžiningas, tiesiog krikštatėvis, kurį labai nuvylė jo globotinis Artūras. Tiesiog senelis, kuris tikėjosi, kad ateis nauja karta, naujos vertybės ir Lietuva atgims. Bet atėjo „abonentas” ir švelni svajonė išsisklaidė kaip dūmas… Visi suprastų, gal net apsiašarotų. O reitingas kaip išaugtų!

Tik V. Adamkus šitaip nepadarys. Jis nori, kad viskas būtų paaiškinta kaip per pirmąją kadenciją – „jis nekaltas, aplinka kalta”. O aplinka nenori būti viena kalta. Ji ateina į vakarėlius ir geria prezidentinį šampaną, nes į vakarėlius vaikščioti reikia. Nevaikščiosi – pamirš.

Rūta Grinevičiūtė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.