Į stichijos nusiaubtą Kuršių nerijos mišką jau dabar po truputį grįžta gyvybė, tačiau ugnies pakrikštytas dirvožemis atsigaus tik po penkmečio.
Nors gaisravietės kol kas negalima pradėti tvarkyti, savo pagalbą Kuršių nerijos nacionaliniam parkui (KNNP) jau siūlo kaimyninių šalių miškininkai. Žadama kreiptis ir į UNESCO, kuri saugo Kuršių neriją, paramos fondą.
Į gaisro nuniokotos teritorijos atkūrimą galėtų įsijungti visos Lietuvos mokslininkai, – svarstė KNNP direktorė Aurelija Stancikienė. Ji iš užsienio tikisi intelektualinės paramos. „Prašome užsienio ekspertų pagalbos. Jie galėtų atvykti ir duoti patarimų dėl gaisrų prevencijos bei gesinimo”, – sakė direktorė.
Savo pagalbą KNNP jau siūlė suomių ir švedų kolegos, kaliningradiečiai. Patirties saugomų teritorijų miškininkystėje turintys kolegos siūlo padėti ir technika, ir sodinukais, ir žmogiškaisiais ištekliais.
Gelbėjo nuo smėlio audrų
XVI-XIX a. Kuršių nerijos kraštovaizdžiui didelę įtaką darė ūkinė veikla: miško kirtimas, nendrių pjovimas. Tai skatino keliaujančių smėlio kopų susidarymą bei nerijos krantų eroziją. Gyvenvietes puolė smėlis bei vanduo.
Suintensyvėjus miško kirtimui, ypač po Septynerių metų karo (1756-1763), Kuršių nerijoje prasidėjo didžiuliai erozijos procesai, smėlio audros. Smėlis palaidojo keturiolika kaimų.
Pradėta ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medines užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo. Radikalesnių priemonių imtasi 1768 metais, kuomet Vitenbergo universiteto profesorius J. O. Titius pirmasis pasiūlė kopas apželdinti iš Danijos atvežtais kalninės pušies sodinukais.
Kova prieš smėlį prasidėjo XIX a. pradžioje. Buvo sutvirtinta Didžiųjų kopų virtinė, per visą neriją suformuotas apsauginis kopagūbris, kuris sustabdė smėlio pustymą. Tai unikalus objektas, kurio sukūrimui prireikė ne vieno dešimtmečio. Darbai buvo pradėti 1805 m. ir tebesitęsia iki šiol.
Nebesodins kalnapušių
Mišku padengta 70 proc. (6 852 ha) nacionalinio parko sausumos teritorijos. Daugiau nei pusė medynų – sodinti žmogaus. Vyrauja spygliuočių miškai: paprastoji pušis sudaro 53 proc., kalninė pušis – 27 proc.
Būtent pastaroji, pajūrio smėlynuose masiškai pradėta veisti apie 1850 m., ir liepsnojo per gaisrą, kilusį lygiai prieš savaitę. Tai – ypatingai degus medis. Dabar išdegusioje dykvietėje planuojama sodinti nebe kalnapušes, o paprastąsias pušis ir kitus medžius. Svarstoma, kad ne visa išdegusi teritorija gali būti atsodinta – bus paliktos laukymės.
Tiesa, medžius sodinti bus galima tik po ketverių penkerių metų, kai atsigaus ugnies nualintas dirvožemis. Ugnis išdegina sluoksnį derlingo dirvožemio, pakinta jo sudėtis. Kita vertus, pelenai – puiki trąša. Pasak biologų, jie padės išlikusiems augalams kabintis į gyvenimą.
„Gaisravietės tvarkymo darbus mes galime pradėti nors ir dabar. Tačiau, nors ir sudegusios, kalnapušės tebetvirtina gruntą. Jei pradėsime rauti nuodėgulius, gali prasidėti smėlio audros. Tad teks dirbti mažais lopinėliais, po truputį”, – pasakojo A. Stancikienė.
Grįžta senieji gyventojai
Gaisro metu sudegė ne tik medžiai, bet ir smulkūs gyvūnai: ropliai, varliagyviai, vabzdžiai. Dauguma didžiųjų gyvūnų spėjo pasprukti. Gaisro gesintojai matė iš liepsnojančio miško bėgančius šernus, stirnas, briedžius.
Faunos įvairovė kalnapušių miškuose nėra didelė – šie medžiai gyvūnų netraukia, čia nebuvo retų ir nykstančių gyvūnų. Gyvūnų populiaciją bus galima suskaičiuoti prasidėjus žiemai – pagal pėdas ir ekskrementus.
Pasak biologo Gedimino Gražulevičiaus, jau dabar į gaisravietės pakraščius grįžta paukščiai, voverės. Ant išdegusios žemės darbuojasi skruzdėlės. „Su išdegusiu mišku yra tas pats, kas su sudegusiu butu – koks malonumas jame gyventi…” – pastebėjo biologas.
Direktorei – kaltinimai
Gaisras Smiltynėje gyvenimą apkartino ne tik gyvūnams. Ugnis sukiršino KNNP vadovybę ir Seimo narį, buvusį aplinkos ministrą Henriką Žukauską.
Šis spaudos konferencijoje Seime metė kaltinimus KNNP vadovybei: esą gaisras kilo, nes miškas pilnas sausuolių, nebuvo kvartalinių kirtimų, daug miškininkų iš Kuršių nerijos girininkijos perkelta kitur, o pati KNNP vadovybė pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria nelegalioms statyboms nei gamtai.
A. Stancikienė neigia viešai mestus kaltinimus ir vadina tai sąskaitų suvedinėjimu. Jos manymu, neatsakingas Seimo nario elgesys verčia daryti prielaidas, kad puolimą prieš KNNP lėmė ne susirūpinimas gamta, o KNNP bandymai stabdyti neteisėtas statybas Kuršių nerijoje.
KNNP atstovai tikina, neva miškas yra deramai išvalytas, kvartalinės linijos yra visame miško masyve, miškininkai niekur nebuvo iškelti, o Kuršių nerijos girininkijos apskritai nėra – yra Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės girininkijos, kurios funkcionuoja visu pajėgumu.
Pusmetį direktorės pareigas einanti A. Stancikienė sulaukė priekaištų iš buvusio KNNP vadovo Edvardo Matiuko – neva ji išardė priešgaisrinę sistemą Smiltynėje, kalta dėl blogai suformuotų proskynų.