Giliau pažvelgus į elgetų gyvenimą susidaro įspūdis, kad visuomenė pasidalina vaidmenimis ir žaidžia abiem pusėms priimtiną žaidimą.
Vieni jų apsimeta likimo nuskriaustais žmonėmis ir graudžiai verkdami prašinėja pinigų, o kiti, nors širdies kamputyje ir jaučia, kad yra apgaudinėjami, nutaria žaisti tą jiems primestą žaidimą ir net atiduoda tam dalį savo pinigų.
Ir vieni, ir kiti vaidina. Vieni nuskriaustųjų vaidmenį, o kiti save įtikinėdami, kad tie pinigai kažką išgelbės. Su panašia istorija susidūrė ir „Panevėžio ryto” žurnalistai.
Susigraudinę tiesė ir po 20 litų
Kai visai neseniai miesto centre, prie parduotuvės „Iki” durų, išvydau ant sulankstomosios kėdutės sėdinčią ir išmaldos iš praeivių prašančią moterį, tiesiog apstulbau, koks beribis gali būti žmonių įžūlumas.
Tvarkinga balta striuke ir kostiuminės medžiagos kelnėmis vilkinti prašytoja rankose laikė lazdą ir aptriušusį kartono lapą, kuriame buvo surašyta graudi neva vėžiu sergančios jos dukters istorija ir kamputyje net priklijuota nelaimėlės nuotrauka.
Į kiekvieną praeivį moteriškė kėlė tarsi nuo ašarų pavandenijusias akis ir su begalinio nuolankumo bei skausmo išraiška maldavo padėti.
Prie prašytojos stojo ne vienas pro šalį skubantis panevėžietis. Net vyrai, perskaitę graudulingą tekstą ir pažvelgę į lyg nuo ašarų išpurtusį nelaimingos moters veidą, be žodžių vėrė pinigines ir dosniai šelpė nelaimingąją.
Vienu metu prie elgetautojos stabtelėjo tamsiaplaukė jauna moteris su tulpių puokšte rankose. Išklausiusi šios istorijos, praeivė įteikė gėles ir dešimt litų.
Dar po kelių žodžių jaunoji moteris išsitraukė 20 litų banknotą ir taip pat įspraudė ašarojančiajai į rankas.
Pasakojo apie mirštančią dukrą
„Panevėžio ryto” žurnalistei su minėta ponia teko susidurti praeitą rudenį. Tada elgetautoja buvo įsitaisiusi prie parduotuvės „Norfa”, esančios prie Vilniaus ir J.Basanavičiaus gatvių sankryžos.
Darganotu oru moteris sėdėjo ant tos pačios sulankstomosios kėdutės ir nuo šalčio pamėlusiose rankose laikė tą patį aptriušusį kartono lapą su graudžia rašliava, o ant žemės priešais gulėjo apvali metalinė dėžutė pinigams.
Iš parduotuvės išsukantiems žmonėms moteriškė kaišiojo po nosimi neva mirtim besivaduojančios dukters nuotrauką ir maldavo gelbėti.
Iš ant kartono lapo priklijuotos gan senos, šiek tiek gelstelėjusios fotografijos žvelgė ilgais banguotais plaukais mergina, labai panaši į pačią elgetaujančiąją.
Kai prasitariau, kad susidaro įspūdis, jog fotografija daryta labai seniai, galbūt elgetaujančiosios jaunystės laikais, moteris šiek tiek sutriko, tačiau labai greitai ėmė tvirtinti, kad jos su dukra labai panašios, o naujai nuotraukai neturi pinigų, užtai priklijavo seną.
Neturi pinigų net malkoms
Tą kartą pinigų prašeiva pasakojo tikrai dramatišką istoriją. Neva jos 36 metų dukra serga ketvirtos stadijos vėžiu. Ji nebevaikšto, guli kankinama nežmoniškų skausmų, taip pat ir dvasinės kančios, nes našlaitis liks septynmetis vaikas, kuriuo tinkamai pasirūpinti vargu ar galės skurdžiai gyvenantys artimieji.
Ligonės vyras esąs paskutinis niekšas, jis žmoną paliko, kai ši atgulė į patalą. O prieš tai buvo labai žiaurus, mušė ir engė ją, galbūt todėl ir tokia sunki liga užpuolė.
Be to, yra dar nedidelis anūkas, kurį reikia leisti į mokyklą, o nesą pinigų net vaikui batukams nupirkti, nes kiekvieną centą tenka išleisti brangiai kainuojantiems vaistams.
Nuo ašarų (kaip tuokart įsivaizdavau) išburkęs pašnekovės veidas tarsi liudijo, kaip sunku motinai ištverti vienturtės dukters ligą ir jųdviejų pečius užgulusius nepriteklius.
Moteris vaizdingai papasakojo, kaip ligonė šąla mažučiame privataus medinio namo kambarėlyje, nes neturi pinigų malkoms nusipirkti.
Praeiviai ragino priimti pagalbą
Kiekvieną sakinį moteris palydėjo ašaringais dejonių protrūkiais. Raukšlėtais skruostais srūvančios ašaros neleido suabejoti pasakojimo tikrumu, sunku būtų buvę patikėti, kad žmogus šiaip sau sugebėtų taip įtikinamai verkti.
Perskaičiusi varganą raštą ir išklausiusi žodinį be paliovos ašarojančios moters pasakojimą susigraudinau iki širdies gelmių, iškrapščiau iš piniginės penklitį, tik tiek tuo metu turėjau, ir pasišoviau likimo nuskriaustajai rimtai padėti.
Pasisakiau, jog dirbu žiniasklaidoje, tad turiu galimybių su jos bėda supažindinti daugiau žmonių, surasti geradarių ir rėmėjų, kurie galėtų finansiškai pagelbėti.
Juk ne kartą yra buvę, kai po likimo negandų prispaustų žmonių istorijų pagarsinimo atsiranda galinčiųjų ir norinčiųjų paremti.
Kurį laiką moteris be atvangos verkė balsu ir purtė galvą. Stovėjau šalia, raminau nelaimėlę ir kantriai laukiau, kol ji šiek tiek apsiramins, kad galėčiau sužinoti adresą ir aplankyti pačią ligonę.
Moteris sakė netikinti geradariais, netikinti niekuo. Aplink mus ėmė būriuotis žmonės, niekas iš jų nebemetė į dėžutę centų, o klausėsi pokalbio ir ragino elgetautoją priimti siūlomą pagalbą.
Kadangi nesitraukiau nuo jos, moteriškė liepė užsirašyti adresą, o šiandien nebetrukdyti. Sutarėme, kad kitą dieną ji laikraščio atstovų lauks namuose, Aukštaičių gatvės name.
Paklausta pavardės, ji tąkart prisistatė kaip Angelė Meškauskienė.
Adresas pasirodė melagingas
Kitą dieną kartu su fotografu nuvykome nurodytu adresu. Automobilyje turėjau maišelį vaisių ir vitaminų, maniau, atiduosiu ligonei.
Tačiau žmonės, į kurių duris paskambinome, nieko nebuvo girdėję nei apie jokią A.Meškauskienę, nei apie mirtina liga sergančią jauną moterį.
Svarsčiau, gal suklydau užsirašydama adresą. Su fotografu apėjome beveik visus Aukštaičių gatvės privačius medinius namus. Nė viename kieme neradome nei vakarykštės virkautojos, nei jos dukters. Supratome, kad paprasčiausiai buvome apgauti.
Dar vieno susitikimo moteris neištvėrė
Dar kartą su ta pačia elgetautoja akis į akį susidūriau prieš Kalėdas. Moteris lygiai tokiu pat skausmingai graudžiu veidu sėdėjo prie „Iki” parduotuvės centre ir sriūbaudama praeiviams pasakojo tą pačią istoriją apie tuoj tuoj turinčią numirti dukrą, kuri kamuojasi baisiuose skausmuose, o pinigų vaistams nėra.
Tą kartą priėjau prie elgetautojos ir pasiteiravau, ar tik graudus pasakojimas nėra melas? Moteris iš karto liovėsi verkti ir piktai paklausė, ko man reikia.
Pasisakiau, jog esu ta pati žurnalistė, kuri prieš 2 mėnesius siūlė pagalbą. Elgetautoja piktai bambėdama skubiai atsistojo, susirinko savo plakatą, kėdutę, lazdą ir nuskuodė tolyn.