Gegužės pradžioje Lietuvos institutas išleido pirmąjį komiksą, skirtą pristatyti mūsų šalį užsienyje. Leidinio kūrybinės grupės manymu, pasaulyje itin populiarūs komiksai yra puikus būdas nešti žinią apie Lietuvą pasauliui.
„Kyoko in Lietuva” herojė japonė mergaitė populiariu Japonijoje vardu Kyoko atvyksta į Lietuvą susitikti su draugais ir per šią kelionę susipažįsta su mūsų šalimi. Komiksas skirtas 13-16 metų anglakalbiams vaikams, o rudenį turėtų pasirodyti ir lenkiškas. Vėliau žadama komiksą išleisti kitomis kalbomis, gali būti, kad jis pasirodys ir japoniškai. Leidžiant komiksus kitoms šalims turinys bus keičiamas atsižvelgiant į tos šalies specifiką bei žinias apie Lietuvą.
Dešimt temų ir tęsinio pažadas
Pasak projekto vadovės Saulės Mažeikaitės, laikinai einančios Lietuvos instituto direktorės pareigas, sumanymas komiksu pristatyti mūsų šalį užsienyje kilo 2005 metų pasaulinėje „Expo” parodoje Japonijoje. Ten komiksai sudaro maždaug 60 proc. literatūros rinkos ir jais pristatoma viskas – nuo kulinarijos iki istorijos.
Pirminė idėja per gana ilgą procesą smarkiai pakito ir galutiniame komikso variante liko tik dešimt temų, patraukliai pristatančių Lietuvos istorijos faktus, kultūros vertybes ir šalies įžymybes.
Komiksą „Kyoko in Lietuva” piešė dailininkė Ineta Aluzaitė, siužetą ir tekstus kūrė Aurelijus Katkevičius, Aluzaitė ir Šarūnas Sakalauskas. Kūrybinę grupę konsultavo menotyrininkas ir komiksų žinovas Ernestas Parulskis.
Katkevičius prisiminė 11 mėnesių trukusį 14 puslapių komiksų knygutės kūrimo procesą. Buvo bent trys pradiniai variantai, atrinkta apie 60 vertų paminėti epizodų, tačiau dailininkė patarė tiek daug informacijos į komiksą nedėti. Vizualumas kėlė reikalavimų tekstui: knygutėje yra tik dialogai ir trumpi situacijos apibūdinimai. Ir pats komiksas iš „fantasy” virto buitiškesniu pasakojimu. Siužetinės linijos – tarsi neužbaigtos, tad lieka ir pažadas, ir įsipareigojimas, kad bus tęsinys.
Kontekstiniams beraščiams
Menotyrininkas Parulskis save apibūdino kaip buvusį komiksų praktiką, vėliau susidomėjusį bendru komiksų kontekstu ir situacija Lietuvoje. Mūsų šalyje, pasak Parulskio, yra apie 200-250 praktikų entuziastų. Palyginti su kitomis šalimis – labai mažai. Kodėl Lietuvai pavyko išvengti siužetinių iliustracinių istorijų jėgos, komiksų teoretikas paaiškino paprastai: mūsų dailininkai XX amžiaus pradžioje nesimokė piešti greitai ir rinkos užsakymu. Reti bandymai situacijos nekeičia – nėra iliustruotojų.
Parulskis minėjo kelių amžių komikso istoriją pasaulyje ir dar giliau ieškojo jo užuomazgų. Pavyzdžiui, Šartro katedros vitražai Biblijos temomis, renesanso dailininkų siužetiniai paveikslai. Tradicinis komiksas atsirado XIX amžiaus viduryje Europos dienraščiuose. Lūžis įvyko XIX amžiaus pabaigoje JAV, kai atsirado trumpos laikraštinės istorijos, skirtos menkai raštingiems skaitytojams.
„Šis produktas irgi skirtas kontekstiniams beraščiams, kurie nežino, kas yra Lietuva, jų banaliems klausimams”, – sakė Parulskis. – Dailininkės piešiniai net peršoka į mados lygmenį, nes šiandien komiksai jau yra barokiniai, manieristiniai ir vėl atsiranda XIX amžiaus nuoširdus paprastumas. Su šiuo komiksu įšokom į neblogą situaciją, ir žmonės gali tai įvertinti kaip „piarinį rinkodarinį veiksmą”.
Pirmasis pristatymas – Vokietijoje
Dailininkė Aluzaitė komiksą pradėjo piešti rudenį. Nors toks darbas jai buvo pirmas, jauna dailininkė prisipažino, kad piešti buvo lengva. Dar aštuntoje klasėje per Vokietijos TV kanalą pamačiusi japonų animacinių filmų, per trejus metus išmoko piešti japonišku stiliumi, dėl to ir šį komiksą sekėsi greitai nupiešti.
Projekto vadovė Mažeikaitė pažadėjo, kad ateityje komiksas dar keisis, lietuviškės. Galbūt padidės ir jo kol kas nedidelis 3 tūkst. egzempliorių tiražas.
Pirmasis 8 tūkst. litų atsiėjusio leidinio tiražas bus išsiųstas Lietuvos ambasadoms, kitoms mūsų šaliai užsienyje atstovaujančioms institucijoms, bus platinamas per įvairius renginius. O pati pirmoji komikso siunta keliaus į Vokietiją – į Lietuvos kultūros pristatymą Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje.