Lietuvoje veikia ne viena institucija, besirūpinanti vaikų gyvenimo sąlygomis, tačiau Kalvarijos Gėlių gatvėje esančiuose barakuose pusšimtis vaikų priversti vaikystę leisti antisanitarinėmis sąlygomis – tarp šiukšlių ir žiurkių.
„Atvažiuokite ir pažiūrėkite, kaip mes daugiabučiuose barakuose gyvename be vandens, be elementarių patogumų, su žiurkėmis, kurios jau kėsinasi ir į žmones. Tarp mūsų – daug vaikų”, – toks nerimo signalas į LŽ atskriejo iš nedidelio Lietuvos ir Lenkijos pasienio miesto Kalvarijos.
Gėlių gatvėje
Iki šiol miestas garsėjo automobilių grūstimis pasienyje, dėl pravažiuojančio sunkiasvorio transporto skeldėjančiomis namų sienomis, avaringomis situacijomis.
Kur Kalvarijoje yra barakai, gali parodyti kiekvienas pakalbintas kalvarijietis. Buvusiose žydų kapinėse 1968 metais buvo pastatyti trys mediniai gyvenamieji namai „laisvoms statyboms” nuteistiems asmenims apgyvendinti. Kalvarija – labai nedidelis miestas, kur ne tik kaimynus pažįsti, bet ir kito miesto krašto gyventojus. Nedidelėje Gėlių gatvėje, prasidedančioje tuoj už tilto per Šešupę, nebuvo sunku rasti daugiabučiais virtusius buvusius barakus nuteistiesiems. Pasitiko keletas vos ant kojų bepastovinčių vyriškių, tačiau netrukus pribėgę vaikai parodė, kur galima surasti tvirčiau ant žemės stovinčių čionykščių gyventojų. Jų veiduose mačiau tik nuolatinio vargo pėdsakus.
Vandens bokštą nugriovė
„Šie namai buvo skirti apgyvendinti nuteistiesiems, kurie netoliese statė kiaulių kompleksą. Kiek žinome, jie pastatyti ant žydų kapinių. Vos už keleto metrų yra senosios žydų kapinės. Dar ir dabar besikapstydami apie namus vaikai randa kaulų, o kartais net ir kaukolę. Aplink juk taip pat kapinės. Vienoje pusėje – žydų, kitoje – vokiečių. Kai kiaulidės statybos buvo užbaigtos, trys mediniai 30 butų namai tapo statybinės organizacijos bendrabučiu. Tuomet čia buvo atvestas ir vandentiekis, ir butai centralizuotai šildomi”, – LŽ pasakojo dvi moterys, kurios čia gyvena ne vieną dešimtmetį. Anot pašnekovių, tuomet šiuose namuose ir gyventojų kontingentas buvęs kiek kitoks – dauguma buvo padorios šeimos. O ir buities sąlygos buvę geresnės. Tiesa, tik tualetas buvo bendras ir įrengtas lauke. „Čia aplink namus visur žydėjo gėlės, namai buvo sutvarkyti. Dabar, pažiūrėkite, jau ir stogai baigia visai supūti”, – guodėsi žmonės.
Moterys pasakojo, kad situacija pakito, kai trys butai buvo privatizuoti, o kiti perduoti naujai susikūrusiai Kalvarijos savivaldybei ir juos prižiūrėti ėmė Kalvarijos komunalinių paslaugų įmonė. Iš pradžių buvo nutrauktas centralizuotas šildymas, išmontuota katilinė ir gyventojams pasiūlyta patiems savo butuose įsirengti šildymo sistemas. Prieš porą metų, sugedus netoliese esančio vandentiekio bokšto įrangai, į daugiabučius barakus nebetiekiamas vanduo. Pernai vandens bokštas buvo nugriautas.
Vanduo – didžiausias deficitas
Paklaustos, iš kur gabenasi geriamą vandenį, LŽ pašnekovės teigė jį žiemą nešančios iš artimiausių individualių sodybų šulinių. Nors iki jų – keletas šimtų metrų, tačiau kitos išeities nėra. Iš taip toli parsigabentą šulinio vandenį moterys taupo ir daugiausia naudoja tik maistui gaminti, o skalbtis, praustis vandens tempiasi iš Šešupės. Bet ne visiems sekasi apsirūpinti geriamu vandeniu, nes Kalvarijos individualių namų savininkai neleidžia iš savo šulinių semti vandens. Todėl kiti barakų gyventojai maistui ruošti vartoja vandenį tiesiog iš upės. „O kas daugiau belieka? Pinigų nusipirkti geriamo vandens parduotuvėje neturi. Iki gegužės mėnesio buvo užsuktas vanduo ir už kokio kilometro esančiose Kalvarijos kapinėse. Vasarą iš ten jo parsinešame”, – LŽ aiškino kalvarijietės.
Moterys rodė tarp namų kažkada iškastą šulinį, bet guodėsi, kad jame vandens dabar niekados nebūna. O ir gerti vandenį iš tokio šulinio, kuris iškastas kapų vietoje, kažin ar ryžtųsi.
„Dabar mums svarbiausia čia turėti vandens. Jei nėra galimybės pajungti vandentiekį, tai galėtų nors tolėliau nuo kapinių teritorijos iškasti šulinį ar bent atvežtų cisterną geriamo vandens”, – prašė jos.
Šulinys – tik kalbose
LŽ pakalbintas Kalvarijos savivaldybės meras Jonas Dzirmeika pripažino žinąs barakuose gyvenančių kalvarijiečių problemas, bet pagelbėti negalįs.
„Vandens, šilumos tiekimas buvo nutrauktas dėl skolų. Matėme, kad jos didėja, reikėjo kažką daryti. Būtų geriausia išeitis – iškasti šulinį. Bet viena savivaldybė vien tik už savo pinigus to daryti nežada. Turi prisidėti ir gyventojai. Tik tuomet jie tausos ir patį šulinį, ir jo vandens neterš. O kitaip tas šulinys tarnaus gal mėnesį kitą, o paskui ir vėl savivaldybei teks juo rūpintis”, – aiškino meras, teigdamas, kad savo ir vaikų gerove turėtų pasirūpinti ir patys tėvai.
„Žmonėms vis atrodo, kad jais dar turi pasirūpinti kažkas kitas, tik ne jie patys, bet tie laikai jau praėjo”, – kalbėjo Dzirmeika. Meras teigė iš savo namų kitapus Šešupės matąs, kaip barakų gyventojai ne tik skalbia žlugtą Šešupėje, bet ir girdįs iš barakų sklindančias girtuoklių dainas.
LŽ kalbinti barakų gyventojai neneigė, kad tarp jų yra ir stikliuko mėgėjų. Tokių daugiausia atsirado po to, kai barakai tapo socialiniu būstu.
„Dabar visi galvoja, kad čia gyvena tik girtuokliai. Tik viena kita šeima tokia, o daugiausia – jaunos ir mažus vaikus auginančios šeimos. Čia auga apie pusšimtis vaikų”, – tikino gyventojai. Ir iš tiesų, kol su jais kalbėjomės, aplink sukiojosi didžiulis būrys mažamečių. Gyventojai aiškino, kad skolininkų nėra tiek daug, nes jiems reikia susimokėti tik už elektrą, šiukšlių išvežimą ir nuomą. Pastarasis mokestis nedidelis – kas mėnesį tik po 5 centus už kiekvieną kvadratinį metrą nuomojamo ploto.
Žiurkių antplūdis
Baigiantis žiemai į menkai prižiūrimus barakus plūstelėjo žiurkės. Ypač daug jų pastebėta antrajame name. Pirmąja auka tapo trimetis berniukas. Besilaukianti ketvirtojo vaiko motina po atsitikusios nelaimės šį pavasarį išvyko pagyventi į kaimą pas giminaičius. Tad apie žiurkių siautėjimą pasakojo kaimynystėje gyvenanti Liuda Vaitko. Anot jos, Dalijos Zubovos trimetį sūnų žiurkės apkandžiojo naktį, kai šis miegojo. Vaiko riksmo išgąsdinta motina žiurkių dantų žymes aptiko ant sūnaus kojos.
„Žiurkės ne vien Dalijos vaikui šį pavasarį įkando. Jos ir man naktį į ranką įkando”, – sakė ketverius metus barakuose gyvenanti moteris. Anot jos, šių padarų čia būdavo ir anksčiau, tačiau iki šių metų tokių atvejų, kad pradėtų kandžioti žmones, dar nepasitaikydavo.
Marijampolės apskrities visuomenės sveikatos centro vyriausioji epidemiologė Loreta Radzevičienė LŽ sakė, kad situacija Kalvarijos barakuose iki šiol labai sudėtinga. „Siūlėme savivaldybei pačiai imtis priemonių ir naikinti graužikus, tačiau tai padaryti savivaldybė įpareigojo gyventojus. Bet vieni juos naikina, o kiti – ne. Reikėtų naikinti visuose trijuose namuose vienu metu. Savivaldybei tai būtų kainavę gal apie 100 litų ir problema būtų išspręsta, o dabar vėl gali ištikti nauja nelaimė”, – kalbėjo Radzevičienė. Pasak jos, po to, kai žiurkės apkandžiojo mažametį, nuo jų nukentėjo ir dar trys barakų gyventojai. „Ten epideminė situacija sudėtinga, nes nežinia, ar žiurkės nebuvo pasiutusios, ar neužkrėtė kokia liga, o skiepytis ir tikrintis sveikatą gyventojai vengia”.
Nesėkmingas karas
Epidemiologų pastebėjimu, žiurkės kaip ir kiti graužikai veisiasi ten, kur nėra švaros ir tvarkos. Deja, jos prie barakų labai trūksta. Vos už keleto metrų nuo gyvenamųjų namų stovi didžiulis lauko tualetas. Kada jis paskutinį kartą buvo tvarkytas, net ir senbuviai neprisimena. Sako, šiemet buvo atsiųsta speciali mašina, bet ji išvažiavo taip ir neišsiurbusi nešvarumų. Komunalininkai norėtų pačių gyventojų pagalbos, o šie aiškina, kad už tualeto priežiūrą nuo kiekvieno šeimos nario moka komunalininkams po 19 litų, tai jie tegul ir rūpinasi.
LŽ kalbintos čia gyvenančios moterys neneigė, kad dėl netvarkos aplink namus yra kalti ir kaimynai, pilantys šiukšles kur papuola, taip pat ir į lauko tualetą, bet ne į šalia stovintį šiukšlių konteinerį. „Buvome nuvažiavę pasitarti ką daryti, tai paaiškino, kad kol visi nesumokės skolų, tol sąvartynu tapęs tualetas taip ir stovės”, – sakė jos.