Dangaus angelai virš pragaro liepsnų

Amžiaus gaisrą Smiltynėje gesinę karo lakūnai savo išgyvenimais dalijosi su LŽ. Be paramos iš oro žemėje sutelkti ugniagesiai vargu ar būtų išsivertę.

Karo lakūnai pirmą kartą susidūrė su gaisro gesinimo užduotimi. Prieš porą metų įsigyti du konteineriai vandeniui ant ugnies židinių pilti gulėjo nenaudojami. Tačiau per gaisrą Smiltynėje jie „atitarnavo” už visą tą laiką.

Virš liepsnos liežuvių

„Apie nelaimę mus informavo civilinės saugos budėtojas ir perspėjo, kad gali prireikti pagalbos”, – pirmos gaisro dienos įspūdžius prisiminė karo lakūnas majoras Jonas Devindoris. Tądien budėjo keturių žmonių įgula ir vieno sraigtasparnio aptarnaujantis personalas. „Dvidešimt minučių po keturių gavome komandą kilti. Iki to laiko jau buvome sumontavę įrangą, tad pakilti truko 15 minučių, vietoj valandos, kaip numato normatyvas, – LŽ pasakojo Devindoris. – Mums artinantis prie gaisravietės visą horizontą jau dengė dūmų ruožas. Virš miško plaikstėsi liepsnų liežuviai. Pasėmę iš marių vandens pasukome didžiausių liepsnų link. Prisiartinę prie ugnies atidarėme talpyklos vožtuvą – vanduo pliūptelėjo žemyn. Tuoj pat orlaivį apie šimtą metrų į viršų švystelėjo karšto oro srautas. Veidus nutvilkė karštis. Variklis užkaukė ir prigeso, jo darbinė temperatūra nukrito ir vėl pakilo. Širdį persmelkė negera nuojauta: nejau varikliai užges. Tada būtų tikra pražūtis. Iš naujo juos paleisti nepakaktų aukščio. Laimei, viskas baigėsi gerai, skubiai palikome pavojingą zoną, įgavę naudingos patirties”, – prisiminė kapitonas.

Daugiau į ugnį lakūnai neskrido. Jie suprato, kad virš intensyvaus gaisro židinio, iš kurio kylą juodi dūmai, skristi pavojinga. Toliau skraidyta palei ugnies liniją.

Vandens gausybė

Pasemti ir išpilti trukdavo apie penkias minutes, tad per valandą vienas orlaivis ant gaisravietės išliedavo 36 kubinius metrus vandens. Su pilnais degalų bakais sraigtasparnis galėjo dirbti pustrečios valandos. Sekmadienio vakarą paskaičiuota, kad per keturias dienas lakūnai ant liepsnojančio miško išliejo apie 2000 kubinių metrų vandens.

Nuolat liejant vandenį iš viršaus ugniagesiams ant žemės įsižiebė viltis, kad gaisrą pavyks greitai lokalizuoti. Deja, stichija nepasidavė suvaldoma. Tai vienur, tai kitur vis įsižiebdavo nauji ugnies židiniai.

Kad ir tirpo nuo įtampos kojos, lakūnai vis suko ratus virš miško. Kiekvienas žinojo, kad žemėje sutelktos pajėgos be paramos iš oro neišsivers. Dirbta nuo saulės patekėjimo iki tamsos.

Atvyko pastiprinimas

Majoras Kazimieras Maskoliūnas, paskirtas vadovauti Karinių oro pajėgų (KOP) paieškos ir gelbėjimo postui gaisro gesinimo metu, su trimis įgulomis iš Panevėžio dar vienu sraigtasparniu atskrido penktadienį po vidurnakčio. Planuota, kad po kiekvieno skrydžio įgulos keisis, taip išsaugant pilotų darbingumą.

Kitą rytą virš gaisravietės buvo matyti pavieniai ugnies židiniai. „Į gaisro vadavietę pirmiausia pasiunčiau vieną iš lakūnų, kad būtų galima palaikyti tiesioginį ryšį ir gauti nurodymus”, – prisiminė Maskoliūnas.

Nelaimė privertė susitelkti įvairias žinybas, susijusias su degalų tiekimu aviacijai. Palangos aerouostas, esantis vos už penkiolikos kilometrų nuo Nemirsetos, kurioje įsikūręs KOP paieškos ir gelbėjimo postas, iš pradžių nesutiko tiekti degalų kariškiams. Juos tekdavo gabenti iš Panevėžio karinės bazės. Per valandą sraigtasparnis MI-8 sunaudoja 800 litrų aviacinio žibalo. Tik įsikišus aukštiems pareigūnams degalus pradėta tiekti operatyviai.

Baimintasi, kad didelių apkrovų dar nepatyrę orlaiviai ims gesti. Poros gedimų būta, bet inžinierių brigada per naktį juos pašalino.

Tarp pelenų triūsiantiems kariams ir ugniagesiams lakūnai priminė be paliovos danguje dūzgiančias darbščias bites, o vienas miškininkų palygino juos su angelais.