Aferos vardas – popieriniai miško parkai

Dvejus metus skambėjęs žemgrobių skandalas aprimo, tačiau žemės grobimas mūsų šalyje nesibaigė. Jis įgijo sunkiau aptinkamas formas.

Pasirodo, prisidengus vadinamuoju visuomenės poreikiu iš buvusių savininkų galima dar kartą konfiskuoti bet kurį jiems priklausantį sklypą.

Jeigu kas nors tuo netiki, gali nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Trinkūnų kaimą Saldutiškio seniūnijoje, Utenos rajone, šalia 16 kilometrų ilgio Aiseto ežero.

Šio rėžinio kaimo senoliai papasakojo, kaip jie 15 metų laukė, o šį pavasarį sužinojo, kad savo vaikystės miško, per kurį gindavo girdyti gyvulius į linmarką Aiseto pakrantėje, jie nebegaus.

Panašių istorijų papasakotų ir dar per 300 valstybės apgautų savininkų Utenos apskrityje iš keliolikos rėžinių kaimų.

Maždaug 500 hektarų ploto jų miškas paslaptingai, jiems nežinant, pavirto miško parkais, į kuriuos pretenduoti nevalia.

Parku pavadino šabakštyną

Gausios Trinkūnų giminės palikuonio Sauliaus vairuojamas automobilis nuobodžiai riedėjo Labanoro apylinkių vieškeliu, po to – varganais pievų, miško keliais.

Tikėjausi pamatyti paslaptingai ošiančią šimtametę girią.

Įsivaizdavau, jog miško parke, į kurį vykome, turėjo būti turistų pamėgtos poilsio vietos, dviračių takai, laužavietės, kitokia rekreacinė įranga ir infrastruktūra – kaip parašyta Miškų įstatyme ir Vyriausybės 2001 metų nutarime.

Bet sustojome šabakštyne. Panašiame, per kokį važiavome. Iki pat pakrantės – sunkiai įžengiamas smulkių lapuočių miškas. Yra ir pušų, tik be kirvio neprieisi.

„Atvykome”, – praneša S.Trinkūnas ir sustoja prie tos pačios linmarkos. Tai – vienintelė laukymė antrąkart konfiskuotose žemėse, kur yra vietos užsikurti laužą.

Ją 2003 metais, kai miškas buvo pradėtas matuoti savininkams, per anksti apsidžiaugę įsirengė trinkūniškiai. Jie yra vieninteliai, norintys čia poilsiauti. Kiti tos vietos nerastų ir vargu ar norėtų. Bet ežeras iš tiesų įstabus. Kitoje pusėje – keletas švytinčių vilų.

Įvykdė kruopščiai slėptą planą

Kam šovė į galvą šį užakusį 14 hektarų plotą paversti popieriuose miško parku ir dėl to neatiduoti savininkams?

Kodėl tiek, kiek Lietuva nepriklausoma, vietos žmonės buvo penimi netikra viltimi ir tai sužinojo tik praėjus 15 metų nuo tada, kai įteikė dokumentus atgauti nuosavybę natūra toje pačioje vietoje?

Klausimai pasirodė nelengvi, o miško parkų gausėjimo Lietuvoje istorija – paslaptinga.

Dokumentai parodo, kad rėžiniam Trinkūnų kaimui priklausiusius miškus valdininkai bei gamtosaugininkai pavertė parkais tardamiesi tik patys su savimi ir tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių.

Nei žemėtvarkininkai, nei matininkai, nei Utenos apskrities viršininkas nebuvo informuoti apie konkrečius sprendimus tuomet, kai jie buvo rengiami ir priimami.

Kaip dar galima paaiškinti, kad 2003 metų rugpjūčio mėnesį, kai šie miškai esą jau buvo pavadinti parkais (2002-ųjų spalio 21 d. Vyriausybės nutarimas), tuometinis Utenos apskrities viršininkas Vilius Cibulskas pasirašė įsakymą pradėti projektavimo darbus Gatakiemio ir Trinkūnų kaimuose ir baigti juos tų pačių metų gruodį?

2003-ųjų rudenį Utenos miškų urėdijos darbuotojai leido projektuoti bei matuoti sklypus. Ar galėjo egzistuoti planai, įrodantys, kad šie plotai paversti parkais, jei nieko apie juos nežinojo net miškų urėdija?

Jeigu jie buvo, kodėl buvo iškirsta riba, skirianti valstybinį mišką, kuriuo pavirto trinkūniškių gera valia tuomet valdžiai atiduoti maždaug 6 hektarai kaimo miško?

Sumanymo autorius slepiasi

Dokumentų kalną susirinkę ir su jais nesiskiriantys savininkai įsitikinę, kad viskas buvo ne taip, kaip dabar rašoma gausiai gaminamuose valdžios popieriuose.

Žmonės negali atsikratyti įtarimo, jog buvo sąmoningai apgaudinėjami – jų miškas paverstas parku ne 2002 metais, o galbūt pernai, per patį žemgrobių skandalo įkarštį, kai Vyriausybė priėmė nutarimą įtraukti parkus į valstybinės reikšmės miško plotus.

2002 metų nutarime buvo kalbama, kad dalis Kuktiškių girininkijos miško kvartalo Nr.77 yra priskirta parkams.

Tačiau iki šiol pretendentai negavo originalaus dokumento ar jo kopijos, kurie įrodytų, kad ta dalis buvo jų miškas.

Ne mažiau įtartina ir tai, kad iki šiol nesiseka išsiaiškinti, kas pasiūlė paversti šiuos miškus parkais. Autorystės purtosi visi ir duria pirštu į kitus.

Utenos apskrities Žemės tvarkymo departamentas teigia, kad Aplinkos ministerijos nurodymu planus rengė ir šiuos miškus parkams priskyrė Valstybinis miškotvarkos institutas.

Utenos miškų urėdija aiškina taip pat.

Bet institutas oficialiai paneigė šiuos teiginius ir oficialiai pranešė sprendimų neteikęs. Esą tai buvo padaryta vadovaujantis Labanoro regioninio parko tvarkymo plano nuostatomis.

Kalčiausias yra iešmininkas?

Paklaustas, kodėl parengė tokias neteisingas nuostatas, pagal kurias iš žmonių atimami miškai, Labanoro regioninio parko direktorius Kęstutis Jakštas išaiškino visą sudėtingą sprendimų priėmimo grandinę.

Būtų nelengva tiksliai pakartoti, kas kokius planus, zonas, teritorijas kieno nurodymu išskyrė. Tačiau neliko abejonių, kad dėl to, jog parkams keliamų reikalavimų neatitinkantys miškai jais pavirto, kalčiausias turėtų būti konsorciumas, kuris kadaise vadinosi „Archimita”, bet dabar jau lyg ir neegzistuoja.

Esą tai jo žmonės vaikščiojo, vertino vietas ir siūlė.

K.Jakštas paaiškino, kad parkams priskiriamos vietos, kur kada nors ateityje bus statomi kempingai ar poilsiavietės turistams: „Šitokių vietų trūksta. Jas galės įrengti arba valstybė, arba verslininkai. Sąlygos visiems vienodos”.

Tačiau trinkūniškiai įsitikinę, kad jokių kempingų čia nebus. Kai tik jie sutiks paimti mišką kitur, netinkamos parkams vietos bus išbrauktos iš planų, o šičia, jų žemėje, kurią skalauja Aisetas, pradės kurtis kiti.

Šitokie įtarimai – ne iš piršto laužti. Pakeisti Vyriausybės nutarimą galima bet kada.

Žinoma, jeigu to nori valdžia, o pirmiausia Arūno Kundroto vadovaujama Aplinkos ministerija.

Ateiviams – žalia šviesa

Jau dabar yra nemažai suradusių prieglobstį šiuose Labanoro regioninio parko miškuose.

Saldutiškio žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkė Violeta Deveikienė suskaičiavo, kad vien tik Kuktiškių girininkijos valdose šalia Aiseto ežero mažiausiai penki maždaug 10 hektarų ploto sklypai yra skirti atsikėlusiems iš Panevėžio ar Utenos.

Žemių perkėlimas iš kitų vietų prasidėjo 1999 metų gegužės 13 dieną priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas.

Jos panaikino iki tol galiojusį draudimą atkurti nuosavybę miško parkuose. Atsiradus naujoms galimybėms, naudos iš to turėjo ne savininkai, o gražų ežerą nusižiūrėję apsukrūs žmonės.

Kai žemių perkėlimo reikalai įsibėgėjo ir jau buvo baigiami sutvarkyti, padėtimi saugomose teritorijose susirūpino prezidentas Valdas Adamkus ir aplinkos ministras A.Kundrotas – 2001 metų gruodį Seimas uždraudė atkurti nuosavybę miško parkuose.

Per dvejus metus gerokai sumažėjus valstybės rekreaciniams plotams, teko ieškoti naujų. Niekas to nepasakys, bet greičiausiai dėl to ir buvo pasikėsinta į privačius miškus.

Pavadinus juos parku, savininkai prarado teises, tačiau gamtosaugininkai galėjo pateikti gražias ataskaitas apie saugomus plotus.

Nepasitenkinimo banga auga

Utenos apskrities Žemės tvarkymo departamento direktorė Irena Guigienė patvirtino, kad Trinkūnų kaimas prarado savo mišką, kai jau buvo pradėtas nuosavybės atkūrimo procesas – sklypai paskirstyti, įkasti ribų žymekliai.

„Rėžiniame, į vienkiemius neišskirstytame kaime be galo sunku padaryti žemėtvarkos projektą. Sunku surinkti žmones, išsibarsčiusius po visą šalį, o be bendro sutarimo – nė iš vietos”, – aiškino I.Guigienė.

Šiai žemėtvarkininkei apmaudu, kad padaryti darbai nuėjo perniek, kad niekas nepaisė, jog yra savininkai, parengti nepigiai valstybei kainavę projektai.

„Ne tiktai trinkūniškiai, šimtai žmonių rašo skundus mums, Seimo kontrolieriams. Šie pripažįsta, kad yra pažeistos savininkų teisės, bet kol kas niekas nesikeičia”, – kalbėjo valdininkė.

Savininkų susirašinėjimo dokumentai leidžia teigti, kad juos palaiko beveik visi, išskyrus pagrindine kliūtimi tapusią Aplinkos ministeriją. Šios atsakymai kategoriški: negalima, parkai reikalingi visuomenei.

Viršininkas bandė aiškinti

„Suprantame Aplinkos ministerijos susirūpinimą dėl miškų išsaugojimo, tačiau to nebūtina daryti piktinant buvusius savininkus, pažeidžiant teisėtus jų lūkesčius bei konstitucines teises”, – „Lietuvos rytui” sakė Utenos apskrities viršininkas Ričardas Sargūnas.

Pasak R.Sargūno, prirašyta šūsnys popierių, bet ministerija atsakydavo taip pat: apskritis nesupranta valstybės politikos.

„Iškirto miškus, dabar reikia juos atkurti. Valstybės miškų programoje nustatyta iki 2020-ųjų papildyti valstybinius plotus 200 tūkst. hektarų, maždaug 7 procentais. Matyt, todėl ir pradėjo ieškoti visokių būdų”, – savą versiją dėstė apskrities viršininkas.

Veša bolševikinė mąstysena

„Atrodo, greit visa Lietuva taps dideliu draustiniu. Daugybė apribojimų ir kliūčių savininkams nustatoma remiantis tuo pačiu visuomenės poreikiu.

Kas yra ta visuomenė? Ar šie žmonės, kuriems negrąžinama nuosavybė, jai nepriklauso? Visuomenė – tai kiekvienas iš mūsų su savo teisėmis ir pareigomis”, – kalbėjo Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas Stasys Šedbaras.

Buvęs Konstitucinio teismo teisėjas „Lietuvos rytui” tvirtino, kad pagal Konstituciją galima paimti nuosavybę teisingai atlyginant ar jos negrąžinti tik tuomet, kai yra konkretus, šiandien egzistuojantis visuomenės poreikis – kelias, mokykla, ar žmonių seniai ir gausiai lankoma vieta gamtoje.

„Iš daugybės bylų susidaro įspūdis, jog vietos aplinkosaugininkai inicijuoja tokias zonas tikėdamiesi ramiai daryti ten ką nori – niekas nematys ir nežinos.

Atrodo, kažkam trukdo, jeigu žmonės sugrįš į savo vietas. Požiūris į žmogų – kaip bolševikų laikais”, – apibendrino teisininkas.

Valdžia prisipažįsta klydusi?

„Mums nesvarbu, kaip pavadins mums priklausančią žemę – miško parkais, valstybiniais miškais ar Europos sodais. Mūsų tikslas atgauti tai, kas mūsų”, – aiškina savininkai.

Jų atkaklumas, kurį derėtų vadinti tikro pilietiškumo proveržiu, sulaukė atgarsio. Kai skundai vienas po kito pradėjo keliauti Seimo nariui Petrui Auštrevičiui, po to – premjerui Algirdui Brazauskui, buvo sudaryta darbo grupė žemės problemoms nagrinėti.

Šios grupės vadovu paskirtas Žemės ūkio ministerijos sekretorius Kazys Sivickis įsitikinęs, kad šie žmonės, kaip ir daugelis kitų, buvo suvedžioti: „Parkus valstybė įsteigė, kai nuosavybės atkūrimas jau buvo pradėtas. Tai reiškia, kad jokie parkai tose vietose nebegalėjo atsirasti. Žmonės turi tapti savų žemių ir miškų savininkais”.

Darbo grupė pasiūlė keisti įstatymą ir leisti miško parkus grąžinti buvusiems savininkams natūra. Leisti persikelti žemę iš kitų vietų nesiūloma. Projektas jau iškeliavo į Vyriausybės kanceliariją.

Sunku tuo patikėti, bet K.Sivickis teigė, kad šias pataisas inicijavo darbo grupėje dirbantis Aplinkos ministerijos, kuri vadovavo miškų nusavinimui bei priešinosi teisingumo atkūrimui, atstovas.

Laukia ilgas kliūčių ruožas

Ar tai reiškia, kad Lietuvoje netrukus teisingumo bus daugiau, o valdžia atsigręš į žmones?

Šios pataisos tik pradeda savo kelią. Jas pirmiausia svarstys Vyriausybės kanclerio Antano Zenono Kaminsko vadovaujamas ministerijos valstybės sekretorių susirinkimas. Po to – ministrų kabinetas.

Jeigu kliūčių ruožas Vyriausybėje bus įveiktas, savininkų miško likimas pateks į skandalų plėšomo Seimo rankas.

Tačiau net ir palankus parlamentarų balsavimas dar nereikštų nuosavybę ginančios Konstitucijos ir savininkų pergalės.

Miško parkai yra priskirti valstybiniams miškams, kurie neprivatizuojami.

Todėl galimybę juos atgauti savininkai įgis tik tuomet, kai Vyriausybė pakeis ankstesnį savo nutarimą ir išbrauks miško parkus iš valstybinių miškų teritorijų.

Lietuvoje įsteigti 888 miško parkai užima 17 tūkstančių 318 hektarų plotą.

Utenos apskrityje, daugiausia prie ežerų, yra 222 parkai, kurių plotas viršija 4 tūkst. hektarų. Kukliais vertinimais, savininkai kovoja mažiausiai dėl 500 hektarų antrą kartą nacionalizuotų miškų.
Ramunė Sotvarienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.