Prieš šimtą metų Europoje gyveno ketvirtis viso pasaulio gyventojų. 1950 metais europiečiai sudarė 21,7 procento, o šiandien jų dalis planetoje yra sumažėjusi iki 7 procentų.
Mažėjant pasaulyje europiečių, kurių dauguma yra krikščionys, dideliais tempais pasaulyje augo musulmonų skaičius. Per penkias kartas, nuo 1900 iki 2000 metų musulmonų pasaulyje padidėjo nuo 150 mln. iki 1,2 milijardo. Pastarajame šimtmetyje musulmonų daugėjo dvigubai greičiau, nei likusioji pasaulio gyventojų dalis.
Europa, ypač tai pasakytina apie pietinę bei rytinę jos dalis, išgyvena tiesiog dramatišką gyventojų mažėjimo epochą. Italijoje, kuri vis dar laikoma didelių šeimų šalimi, vaikai iki 15 metų tesudaro 13,9 proc. gyventojų, o vyresniojo amžiaus žmonės (virš 65 metų) siekia beveik penktadalį – 19,4 procento. Pavyzdžiui, Alžyre vaikai sudaro 29 procentus, o žmonės virš 65 metų –vos 4,7 procento. Palestinos Gazos sektoriuje vaikų yra net 48,5 procento, o vyresniojo amžiaus žmonių – tik 2.6 %.
Italija šiandien yra „seniausia” Europos valstybė. Tik emigrantų, daugiausia iš šiaurės Afrikos dėka (118 tūkst. per metus) jos gyventojų skaičius nemažėja. Tačiau esant dabartinei gimstamumo tendencijai – vos 1,28 vaiko vienai moteriai ,Italijos gyventojų skaičius 2050 metais sumažės net 6 milijonais.
Iš Europos šalių tik Skandinavijos valstybės ir Prancūzija yra rimtai susirūpinusios savo gyventojų skaičiaus išlaikymu ir aktyviai vykdo šeimos stiprinimo politiką, solidžiai remdamos šeimas , auginančias daugiau nei vieną vaiką.
Todėl Skandinavijos šalyse vidutiniškai vienai moteriai tenka 1,7 vaiko, o Prancūzijoje –1,9 vaiko.
Kanclerės A.Merkel vyriausybė Vokietijoje taip pat ėmėsi papildomų finansinių priemonių, kad paskatintų vokietes daugiau auginti vaikų šeimoje, nors ir anksčiau čia buvo mokama už vaikų auginimą iki 18 metų, o santuokinio darbas šeimoje prilyginamas bet kokiam kitam darbui.
Kad gyventojų skaičius nemažėtų Europoje ir nereikėtų jo palaikyti atvykstančiais emigrantais, vidutinis gimstamumas turėtų išaugti iki 2,1 vaiko vienai moteriai. Kol kas to nėra. Jau po Pirmojo pasaulinio karo, kai žuvo daugiau kaip 10 milijonų žmonių, istorikai bei filosofai įspėjo apie artėjančią Europos kultūros pabaigą. Osvaldas Schpengleris aukštąją Europos kultūra palygino su gėlėmis laukuose: jos sužydėjo, suvešėjo ir nuvyto.
Po J.Stalino ir A.Hitlerio režimų įvykdytų masinių tautų žudynių, kai Europa neteko apie 50 milijonų žmonių, europiečiai dar sugebėjo parodyti savo gyvybingumą. Daugelyje Europos tautų prasidėjo vaikų gimstamumo bumas, kuris tęsėsi iki šeštojo dešimtmečio pabaigos ir pasiekė 2,1 vaiko vienai moteriai, o kai kur net ir pralenkė šį rodiklį.
Per savo ilgą dramatišką istoriją Europa daug kartų pergyveno badmečius, maro ir šiltinių epidemijas, daugybę karų ir nuolat rasdavo jėgų ne tik prisikelti bei padidinti savo gyventojų skaičių, bet ir skleisti savo kultūrą kitoms pasaulio dalims.
Dabar Europa kenčia ne nuo karų ir bado, net ne nuo stichinių nelaimių, o nuo europiečių pamėgto gerovės kulto, kuris turi savo kainą: mažėjantį gimstamumą ir gyventojų senėjimą. ES šalims kiekvienais metais reikia 1,6 mln. emigrantų, kad būtų palaikomas dabartinis aukštas pragyvenimo lygis, o senesnei kartai uždirbamos didelės pensijos. 2050 metais Italijoje ir Ispanijoje dirbančiųjų skaičius prilygs pensininkų skaičiui.
Gyventojų trūkumas Vakarų Europos šalyse užpildomas daugiausia musulmonų emigrantų dėka Šiandien ES jų gyvena virš 20 milijonų. Musulmonai jau sudaro 5 proc. Europos gyventojų, o 2020 metais jie sudarys jau 10 procentų. Net 57 proc. Briuselyje gimstančių vaikų yra musulmonai, o ketvirtadalis visų Prancūzijos moksleivių – taip pat musulmonai.
Žinomas istorikas ir islamo tyrinėtojas Bernardas Lewisas tvirtina, kad Europa tapo arabų pasaulio vakarine dalimi. Tą patvirtina demografija ir emigracija. Europiečiai kuria šeimas vėlai, daugelis vaikų nenori ar apsiriboja vienu ar dviem. Tuo tarpu musulmonų šeimos Europoje yra gausios.
Didžiųjų Europos valstybių gyventojų skaičius išlieka stabilus didelės emigracinės bangos iš musulmonų pasaulio dėka: Vokietijoje – turkų. Prancūzijoje – arabų, Anglijoje – pakistaniečių. Jei tokia tendencija išsilaikys, XXI a. pabaigoje musulmonai Europoje sudarys gyventojų daugumą.
Anot Europos civilizacijos tyrinėtojų, mūsų kontinentas pergyvena ne tik demografinę, bet ir dvasinę krizę. Daugelio Europos šalių elitas vadovaujasi ateistinio humanizmo ideologija, neturinčia tvirtų pagrindų ir neišlaikančia konkurencijos su daug agresyvesne musulmoniška tradicija.
JAV mąstytojas Davidas Hartas sako, kad Europa kenčia nuo metafizinio nuobodulio, neturėdama dvasinės vizijos ir aukštesnių tikslų ji pamažu artėja prie savo mirties.
„Geocentrinio pasitenkinimo savimi civilizacija yra pasmerkta numirti, nes yra praradusi interesą sava ateitimi”. Ateistinio humanizmo propaguojama tolerancija neranda atgarsio ne tik didėjančioje ES šalių musulmoniškoje bendruomenėje, bet ją skeptiškai vertina ir labiau konservatyviomis tradicijomis besiremianti Naujoji Europa.
Ar europiečiai išsaugos ir sugebės sustiprinti Europos civilizaciją, priklausys nuo pačių europiečių ryžto, nuo sugebėjimo įveikti naujus iššūkius ir atsisakyti gerovės kulto garbinimo. Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių emigracinės politikos sugriežtinimas, ryžtingesnė politika musulmonų radikalų atžvilgiu bei didesnis dėmesys šeimai ir yra tie pirmi žingsneliai šia linkme