Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos vienuoliktokės 17-metė Asta Šaduikytė ir 18-metė Toma Rožėnaitė buvo vienintelės panevėžietės, dalyvavusios Trakuose „Tango TV” surengtame ekstremalų šou „Skraidyk dviračiu”.
Nors po šuolio su savo transporto priemone nuo tramplino į Galvės ežerą merginos nepelnė jokio apdovanojimo, atrodo, jog žiūrovai senutėlį „Desna” markės dviratį, A.Šaduikytės ir T.Rožėnaitės paverstą žaliakailiu briedžiu su fėjos sparnais, pripažino patraukliausiu.
Vos narai iš ežero dugno išgriebė po šuolio nuskendusią transporto priemonę, paaugliai ją tuojau pat nušvilpė.
Išsivertė be pagalbininkų
Originaliame ir šiek tiek beprotiškame renginyje dalyvavo 55 komandos iš įvairiausių Lietuvos kampelių, tačiau moteriškų ekipažų buvo tik du.
A.Šaduikytės ir T.Rožėnaitės komanda išsiskyrė tuo, kad neturėjo nė vieno pagalbininko nei dviratį perkonstruodamos į skraidymo priemonę, nei jį gabendamos į sostinę, nei ruošdamosios ekstremaliam šuoliui.
Išvydusios, kaip kiti renginio dalyviai Galvės ežero link juda nameliais ant ratų ar didžiulėmis prie automobilių prikabintomis priekabomis, kaip vėliau aplink juos šokinėja nemenkos palaikymo komandos, panelės džiaugėsi esančios daug savarankiškesnės už kolegas ekstremalus.
Patyrė, ką jaučia skęstantys žmonės
Prisiminusios neseniai patirtus įspūdžius, A.Šaduikytė ir T.Rožėnaitė „Panevėžio rytui” sakė, kad jausmas, kai įsibėgėji ir mini paskutinius metrus į šiek tiek aukštėjančio tramplino viršūnę, kurią įveikus atsiversmėlynuojanti vandens plynė po kojom, – su niekuo nepalyginamas.
Merginų vaizduotėje lyg sulėtintas filmas sukasi vaizdas, kai abi, sulipusios ant išklerusios senutėlės transporto priemonės, artėja prie pakylos galo ir garsiai kartoja, jog dviračiui krentant į vandenį viena šoks į kairę, kita – į dešinę.
Keista, bet šuolio ir kritimo momento abi panelės neatsimena, jis tarsi išsitrynė iš atminties.
Kiti ekstremalių merginų vaizduotėje iškylantys epizodai – beveik šiurpūs. Abiem panelėms atmintis grįžta nuo tos akimirkos, kai pasijuto esančios po vandeniu: iškilusios į paviršių negali įkvėpti oro, užsimezgęs statybinio šalmo raištelis T.Rožėnaitei smaugia kaklą ir tempia galvą į vandenį.
Merginos sako tą akimirką supratusios, kaip jautėsi „Titaniko” keleiviai, skęsdami lediniame vandenyne. Vos 4 laipsnių temperatūros Galvės ežero vanduo atrodė ledinis, reikėjo gerokai susitelkti, kad atpalaiduotų kūną ir galiausiai įkvėptų.
Skendimo jausmas nebuvęs tikras, abi ekstremalės žinojo, jog paskęsti šansų nėra, nes dėvėjo iš panevėžiečių valtininkų klubo pasiskolintas gelbėjimosi liemenes. Statybininkų šalmus užsidėti įkalbėjo T.Rožėnaitės tėvas, vildamasis, kad jie apsaugos nuo smegenų sutrenkimo.
Svajojo išsimušti dantis
Į skraidymo aparatus perkonstravę dviračius ir nuo beveik trijų metrų aukščio tramplino į vandenį šokę ekstremalai buvo pažymėti šešiomis išskirtinėmis nominacijomis.
Renginio vedėjai skyrė prizus už ilgiausią bei trumpiausią šuolius, elegantiškiausią kritimą, originaliausią transporto priemonę, buvo apdovanoti „olimpinės vilties”, „metų traumos” titulus pelnę dalyviai.
Panevėžietės tikėjosi gauti bent „metų traumos” apdovanojimą, deja, nusivylusios po šuolio tėvams ir pažįstamiems telefonu pranešė, jog liko sveikutėlės.
„Aš turėjau tikslą likti bent su dviem iltiniais dantimis, o neišsimušiau nė vieno”, – „Panevėžio rytui” guodėsi Toma.
„O aš labai norėjau būtent iltinius išsimušti, būčiau galėjusi gražesnius susidėti. Bet nepavyko”, – apgailestavo ir Asta.
Motina siūlė verčiau austi
Mintis sudalyvauti ekstremalių pojūčių mėgėjams rengiamame šou „Skraidyk dviračiu” Astai ir Tomai šovė į galvą vieną popietę po pamokų gurkšnojant arbatą. Panelės sako, kad popietinės arbatėlės – dažnų šunybių pradžia.
Kad neužmirštų idėjos, merginos kilusią mintį tuojau pat užrašė į matematikos sąsiuvinį.
Kai Asta pranešė motinai, jog ruošiasi dviračiu nuo tramplino šokti į Galvės ežerą, ši numojo ranka sakydama, kad dukra tegu planuoja ką tik nori, nors ir skrydį į Mėnulį.
Betgi kai Asta ėmė namo tempti varžtus, dviračių ratus, padangas ir kitokį šlamštą, Ina Šaduikienė sunerimo įtarusi, kad draugės šį kartą žada iš tiesų iškrėsti kažką neįprasto.
„Sakiau, siuvinėkit, megzkit, auskit ar dar ką nors mergaitiško darykit, tik neužsiiminėkit tokiomis nesąmonėmis”, – dukros ir jos draugės ryžtą bandė apmalšinti I.Šaduikienė.
Tomos motina irgi iš karto nepatikėjo dukters žodžiais, jog vieną šeštadienį merginos bandys dviračiu skristi į ežerą. Kad panelių ketinimai rimti, namiškiai suprato išvydę „skraidančio” dviračio-briedžio eskizą mokykliniame sąsiuvinyje.
Kailines šlepetes mirkė guaše
Skraidančio briedžio kūną turėjusį vaizduoti dviračio rėmą moksleivės nusprendė apsiūti žaliu ilgaplaukiu sintetiniu kailiu. Tokios medžiagos įsigijo audinių parduotuvėje.
Į laikinai dirbtuvėmis paverstus vienos ir kitos panelės namus atkeliavo ir keli metrai vielos, reikalingos sparnų karkasui, ir didžiulis gabalas balto tiulio, iš kurio išėjo plonyčiai sparnai ir dar sijonai abiem šou dalyvėms.
Kad apranga derėtų prie žalio „briedžio” kailio, Asta ir Toma sijonus nusidažė žaliu guašu. Žalius golfus rado namie, o salotines pėdkelnes įsigijo turguje. Egzotišką apavą ekstremalės pasigamino iš kailinių šlepečių, jas įmirkiusios žaliame guaše ir papuošusios šilkiniais kaspinais.
Keista, bet po maudynių ežere dažai nei nuo sijonų, nei nuo batų nenuvarvėjo, tik blauzdos liko salotinės nuo pirktinių pėdkelnių.
Bevažiuodamos sulankstė ratą
Sunkiausiai įgyvendinama sumanymo dalis buvo gauti patį dviratį. Asta ir Toma visą savaitę klausinėjo pažįstamų, kas galėtų paaukoti nebereikalingą transporto priemonę.
Dosnių rėmėjų neatsirado, tad panelės pas giminaičius kaime nusižiūrėjo seną dviratį ir ketino jį pasiskolinti. Kol priėjo iki trobos durų, sužinojo, kad šeimininkas ką tik išvyko.
„Pagalvojome, kad prieš skolinantis reikia dviratį išmėginti, rūpėjo, ar abi sutilpsime ant plono rėmo”, – pasakojo Toma.
Svetimas dviratis neatlaikė ir dviejų merginų svorio, ir kemsuotos trasos. Ekstremalės plojosi žemėn ir sulankstė dviračio ratą.
Laimė, dviratis dar nebuvo oficialiai pasiskolintas, tad nuotykių ieškotojos kiek pajėgdamos rankomis ištiesino ratą ir dviratį lyg niekur nieko pastatė giminaičio kieme.
Susitaisė senutėlį dviratį
Iki starto telikus savaitei, A.Šaduikytė prisiminė savame rūsyje numestą visiškai sulūžusį senutėlį „Desna”.
Jį panelės į namus nešėsi dalimis: rėmą, ratus, sėdynę ir stipinus atskirai.
Kai nuo surūdijusio metalo laužo krūvos buvo nubraukti voratinkliai, Asta ir Toma leidosi į žygius po parduotuves, ieškodamos naujų varžtų, padangų ir kitokių smulkių detalių, reikalingų dviračiui pastatyti ant ratų.
„Dabar galėtume už pinigus dviračius surinkinėti, žinome, ką prie ko sukti, kaip sukti, kokie įrankiai reikalingi”, – tikino T.Rožėnaitė.
Ir vienos, ir kitos tėvai, matydami iki ausų tepaluotas ir nudaužytais nagais dukras, slapčia vylėsi, kad panelėms nepavyks senos lūženos paversti važiuojančia transporto priemone ir jos atsisakys beprotiškos minties su dviračiu skristi į ežerą.
„Briedis” traukė vairuotojų dėmesį
Šou išvakarėse merginos ėmė karštligiškai ieškoti pažįstamų, kas jas ir jų dviratį galėtų nugabenti bent iki Vilniaus. Ten šou dalyvės tikėjosi pernakvoti pas A.Šaduikytės brolį.
Kaip tyčia, niekas panelėms padėti nepanoro, teisindamiesi neatidėliotinais darbais.
Galiausiai penktadienio vakarą A.Šaduikytė prisiprašė vieno mikroautobuso vairuotojo nugabenti žaliakailį „briedį” į sostinę.
Kadangi automobilyje vietos abiem merginoms neužteko, T.Rožėnaitė važiavo kita mašina. Merginos sutarė Vilniuje susitikti degalinėje prie Seimo rūmų.
A.Šaduikytė su kailiais „aprengtu” dviračiu Vilniuje atsidūrė pirmoji. 23 valandą stypsodama pievoje prie Seimo rūmų, mergina sulaukė pravažiuojančių vairuotojų dėmesio. Vieni draugiškai mojavo, kiti lėtino greitį, norėdami pažiūrėti, kuo ji čia ketina važiuoti.
Laimė, draugę atvežęs žmogus mielai sutiko merginas su keistuoju transportu nugabenti iki A.Šaduikytės brolio namų Kalvarijų gatvėje.
Tačiau ten panelėms teko dar valandą pastypsoti daugiabučių kieme, mat studentas brolis neskubėjo į namus.
Smalsavo, kam dviračiui sparnai
Naktį A.Šaduikytė ir T.Rožėnaitė nėjo miegoti, o skubėjo pabaigti siūti dviračio sparnus ir patobulinti savo drabužius. Merginos „lūžo” tik ėmus švisti. Nusnūdo porą valandų.
„Pirma mintis atsikėlus: kaip nuvažiuosime į Trakus? Galvojome, jei kartais joks autobusas nenorės mūsų su tokiu bagažu imti, eisime į Trakus pėsčios”, – pasakojo moksleivės.
Tačiau autobusų stotelėje panevėžietes apstulbino vilniečių pakantumas.
Žmonės geranoriškai praleido keistąsias keleives ir jų nešulį, patarė, kur stoti, kad niekas neužkabintų.
Paneles iki ašarų prajuokino senyvas vilnietis. Išvydęs žaliu kailiu apsiūtą ir baltais tiulio bei vielos sparnais linguojantį dviratį, vyriškis tarė: „Hmm, mes kažkada irgi važinėjome dviračiais, gal ne visai tokiais, bet forma – skonio dalykas, čia viskas aišku. Tačiau sakykite, gerbiamosios, o kam gi tie sparnai?”
„Kad galėtų skristi”, – choru atsakiusios T.Rožėnaitė ir A.Šaduikytė.
„Ak taip, savaime suprantama”, – per kaktą sau pliaukštelėjo smalsuolis.
Vagys suteikė daug džiaugsmo
Iš Trakų autobusų stoties vesdamosi dviratį ežero pakrantės link, kur jau šurmuliavo gausus būrys žiūrovų, T.Rožėnaitė ir A.Šaduikytė suprato būsiančios vienintelės dalyvės, į šou atvykusios pakeleivingu transportu ir maršrutiniu autobusu.
Kitų dalyvių skraidyklės buvo gabenamos priekabomis, turistiniais nameliais ant ratų, mikroautobusais.
Aplink būsimus šuolininkus zujo ir jų komandų nariai su gaiviaisiais gėrimais, sumuštiniais bei iš anksto paruoštais frotiniais rankšluosčiais.
Nemigo naktų ir įtampos iškamuotos panevėžietės bijojo net pagalvoti, kaip po šuolio reikės dviratį pargabenti namo.
T.Rožėnaitė ir A.Šaduikytė sako patyrusios didžiulį džiaugsmą, kai vos atsigavusioms po šuolio mobiliuoju telefonu paskambino į renginį atskubėjęs A.Šaduikytės brolis ir pranešė matąs, kaip vaikigaliai vagia narų tik ką iš dugno išgriebtą „briedį”.
„Pasižiūrėjome viena į kitą ir sutartinai suspiegėme: „Ye-e-e-s!” Tai geriausia, kas mums tą dieną galėjo nutikti. Pasijutome išsivadavusios nuo didžiulės naštos: nebėra dviračio – nebėra problemų”, – smagiausią renginio akimirką prisiminė gimnazistės.
Vėliau, eidamos į kavinę vakarieniauti, merginos matė, kaip pro pat jas pralėkė jau išdžiūvusiu kailiu „briedis”. Panevėžietės neatsispyrė pagundai pakalbinti ir vaikėzus, net nusifotografavo šalia pavogto savo kūrinio.
Kai A.Šaduikytė vienam berniokui pasakė, kad su šiuo dviračiu jos šoko į ežerą, vaikas tik vyptelėjo nepatikliai ir nudardėjo kailiniuota transporto priemone tolyn.
Gailutė Kudirkienė
www.panrytas.lt