Lietuvos krepšino lygoje darosi įdomu. Pusfinalio kovose provincijos komandos įkando lyderiams. Kauno „Žalgiriui” teko rimtai pakovoti tiek Kaune, tiek Šiauliuose. Vilniaus „Lietuvos rytas” gavo antausį nuo „Nevėžio” Kėdainiuose.
Bet mažojo ir didžiojo finalų poros – logiškas pusfinalių tęsinys. Nors ir kaip to nenorėtų pripažinti sensacijų mėgėjai, Eurolygoje žaidę Lietuvos klubai verti finalo. Ir taškas.
Kauno „Žalgirio” pasirodymas pusfinalyje dar kartą patvirtino, kad klube, kuriame jau seniai nėra pergalės jausmo, krizė tęsiasi. „Šiauliai” stengėsi ta krize pasinaudoti ir kibo į atlapus. Nors „Žalgirio” pergalės ir trapios, bet jis bet kokiu atveju tikrai stipresnis už „Šiaulius”, todėl turėjo laimėti.
„Lietuvos rytas” Kėdainiuose užšoko ant „Nevėžio” bangos, kuri tarsi šaltas dušas, pažadino Vilniaus komandą. Pirmajame ir trečiajame pusfinalio susitikimuose daugiau nei triuškinama vilniečių persvara nė akimirkai neleido suabejoti, kuris klubas stipresnis.
Nekyla abejonių ir dėl mažojo finalo baigties. Esu įsitikinęs, kad „Šiauliai” – aukštesnio lygio komanda. Ketvirtfinalio serijoje žaidusios Kėdainių „Nevėžio” ir Vilniaus „Sakalų” ekipos demonstravo žemo lygio krepšinį.
„Šiauliai” ne pirmi metai kausis dėl trečiosios vietos, tad jų pusėje – psichologinis pasirengimas bei patirtis. „Nevėžio” pergalė prieš „Lietuvos rytą” turėtų šiauliečius rimtai nuteikti kovai.
Netikėtumų šioje kovoje gali įnešti nebent individualus žaidėjų pasirodymas.”Nevėžio” gretose maloniai stebina G.Maceinos ir M.Česnauskio žaidimas, ypač vienas prieš vieną. Nuo šių žaidėjų indėlio priklausys, ar išvysime intrigą mažajame finale. Kėdainių ekipa dar nesubrendusi, tačiau eina teisingu keliu.
Svarbiausias klausimas: ar išvysime intrigą kitame – didžiajame – finale. Aišku viena – naujovių komandų žaidime neišvysime, treneriai turės remtis turimais ištekliais ir tik nuo jų sugebėjimų priklausys, ar tinkamai jais pasinaudos.
Kauno „Žalgirio” strategas A.Bagatskis naujų vėjų į komandą neatnešė. Pastebiu, kad jis išlaiko buvusių trenerių liniją. Latvis susiduria su pagrindine problema – komanda neturi lyderio, kuris lemiamais momentais galėtų tempti komandą. Nors po krepšiu yra T.Beardas, jis ne tas žaidėjas, kuris veda į pergales. Bent jau šiuo momentu.
Itin nemaloniai nustebino komandos kapitono elgesys pirmosiose pusfinalio rungtynėse, kai antrojo pratęsimo metu atsisakė žaisti, teisindamasis nuovargiu. Mūsų laikais buvo sakoma: „Mirk, bet padėk laimėti!” Žaidėjas negali taip elgtis, treneris – tokio elgesio toleruoti.
Pastebėjau dar vieną nemalonų dalyką. Kai T.Beardas po traumos grįžo į aikštę, krito P.Jankūno ir J.Mačiulio naudingumo koeficientas. Amerikiečio ambicijos užgožia mūsų jaunimo galimybes. O vaikinai žaisti gali – prisiminkime, kokie buvo „Žalgirio” rezultatai, iškritus T.Beardui.
Vilniaus komandoje sezono metu žaidėjai krito kaip lapai – traumų neišvengė H.Mujezinovičius, R.Štelmaheris, S.Jasaitis, M.Nielsenas, M.Lukauskis. Tačiau didesnių sukrėtimų ekipos žaidime pavyko išvengti. „Lietuvos rytas” labai gerai sukomplektuotas, bet kuris žaidėjas – S.Jasaitis, T.Delininkaitis ar A.Šležas – gali pataikyti. Lygiaverčiai žaidėjai – vilniečių stiprybė.
Regis, išsemta, bet vis tiek aktuali tema – „Žalgirio” legionierių žaidimas. R.Freemanas ir K.Andersonas – vienodai nestabilūs. K.Andersono svaičiojimai, kad anksčiau daug įmesdavo, tad gali ir dabar, tik reikia palaukti, – daugiau nei juokingi. Apsimetinėja kvaileliu, rašo dienoraščius ir gauna algą. Ar verta iš tokio žaidėjo laukti gerų rezultatų ir kovingumo?
Kovingumas komandoje dingo, kai dėl traumos pasitraukė D.Lavrinovičius. Tačiau gerą ir sveiką komandą mobilizuoja praradimai (prisiminkime T.Beardo atvejį). Neskaičiuokime D.Lavrinovičiaus taškų, visada atsiras, kas gali įmesti. Reikia kovotojo, tokio kaip šįmet D.Lavrinovičius, o pernai buvo M.Timinskas.
Kovotojų dvasia dingo ir Vilniaus „Lietuvos ryto” stovykloje. Tai ypač išryškėjo antrajame pusfinalio susitikime su „Nevėžiu”, kuriame, jei galima taip išsireikšti, vilniečiai viršijo pasitikėjimo savimi kriterijus. Tačiau tai – labiau atsitiktinumas, nei dėsningumas.
Viena vertus, „Lietuvos ryto” komanda jaučia savo galimybes ir žino „Žalgirio” silpnybes. Kita vertus, vilniečiai neleis sau per daug atsipalaiduoti, nes žino, koks žvėris gali būti „Žalgiris”. Šiuo metu tai yra sužeistas žvėris, prieš kurį „Nevėžis” – pūkuotas ir švelnus žaisliukas.
Tačiau tuos, kurie man sako, kad pirmenybes laimės „Žalgiris”, vadinu optimistais. Nors finalo serijoje 4:0 „Lietuvos ryto” naudai tikrai nebus, „Žalgiris”, manau, sugebės įkasti ne daugiau kaip du kartus.
Žiūrėti reikia ne į Vilniaus „Lietuvos ryto” pajėgumą, bet į tai, ar sugebės „Žalgiris” mobilizuotis ir kovoti. Trenerio A.Bagastkio vietoje kiekvienam krepšininkui dabar kalčiau į galvą auksinę taisyklę: „Jei negali gerai žaisti, bent numirk aikštėje”.
Kad ir kaip pasibaigs LKL finalo serija, tikuosi joje išvysti principinę ir garbingą kovą.