Lietuvos užsienio politika skleidžia sparnus. Dažnai tūnanti vidaus politikos rietenų ir socialinių bei ekonominių poreikių šešėlyje, Lietuvos diplomatija pelnytai sužibėjo.
Prieš pora metų suformuota regioninio centro idėja įgijo apčiuopiamesnius kontūrus ką tik įvykusiame Vilniaus tarptautiniame forume.
Konferencijoje dalyvavo devynių šalių vadovai, JAV viceprezidentas Dickas Cheney ir daugybė intelektualų bei nevyriausybinio sektoriaus atstovų.
Sugebėjimas įtikinti šalių lyderius atvykti į Vilnius yra neabejotinas Lietuvos diplomatijos laimėjimas ir puiki reklama šaliai. Naujienų agentūros ir žiniasklaidos pranešimai mirgėjo pranešimais apie Vilniaus forumą. Pagrindinė šio renginio idėja yra „Bendra vizija bendrai kaimynystei”.
Ji nėra nauja, nes įtvirtina ES „Platesnės Europos” ir „Naujosios kaimynystės” principus, kuriems Vilniaus forumas davė naują impulsą. Kaimynystės problematika Europos Sąjungai yra ne paskutinėje vietoje. ES išorės politika tarsi pasidalinusi aplink į „Olimpinius žiedus”, kurių kiekvienas turi savo specifiką ir problemas.
Verta paminėti mums aktualiausią, 1997 m. Suomijos iškeltą Šiaurės dimensiją, privertusią ES atsigręžti į tuo metu būsimas ES nares ir Rusiją. Priežastys paprastos: Europa nenori, kad problemos persilietų į jos teritoriją, ar tai būtų islamiškas radikalizmas ar Rusijos geopolitinės ambicijos.
Europa siekia taikios, nekonfliktiškos, stabilios ir demokratiškos aplinkos su žmogaus teisėm, įstatymo viršenybe, gerais kaimyniniais santykiais ir pagarba mažumoms. Istorija įrodė, kad demokratijos nekariauja po Antrojo pasaulinio karo.
Demokratija yra ne tik kertinis akmuo ES plėtroje, bet ir vertybė, kuri šiuo metu kelia įtampą. Šaltojo karo metu Geležinė uždanga neleido pasvajot apie demokratijos galimybes Vidurio ir Rytų Europoje. Viską sprendė karinės varžybos ir politinė įtampa.
Berlyno sienos griuvimas, nors ir neatnešė Franciso Fukuyamos pranašautos pergalės liberaliajai demokratijai, bet padarė ją svarbia vertybe, kuri turi pakovoti dėl vietos po saule prieš religinį fundamentalizmą, nacionalizmą ir autoritarinę mąstyseną.
Matome įtampą tarp konsoliduotų ir fasadinių demokratijų režimų. Vilniaus forumas iliustruoja Lietuvos bandymus tapti demokratijos principų nešėja į Rytus.
Tiresa, skeptikai burba, kad pas mus pačius su demokratija ne viskas tvarkoje, tačiau pokomunistinės demokratizacijos patirties neatimsi. Demokratija – ne bananai. Jos lengvai neeksportuosi. JAV bandymai demokratizuoti Iraką iš viršaus susiduria su sunkumais. Demokratija turi rasti pritarimą šalies viduje, ypač tarp politinio elito.
Rožių, oranžinės revoliucijos, ar padedamos Vakarų ar vidaus visuomenių, įvykęs faktas. Moldovos, Užkaukazės noras demokratizuotis ir atsispirti Maskvos įtakai irgi akivaizdus.
Tuo suinteresuotos ne tik Europa, bet ir JAV. Pragmatiškai žiūrint, JAV remia Naujosios Europos pastangas nešti demokratijos deglą į rytus, išlaikant Transatlantinės politikos šalininkus Europoje.
Lietuvai teko išgirsti „senųjų” europiečių priekaištų dėl aktyvaus vaidmens Ukrainoje. ES vertybinė pozicija ta pati, bet narės naujokės, ieškančios savo vaidmens išsiplėtusioje Europoje nesėdi susidėję rankų. Kiekviena šalis kažką atsineša į ES.
Vokiečiai davė regionų Europą, olandai – žemės ūkio politiką, suomiai – konstruktyvų bendravimą su Rusija, o mes – kelią į demokratiją su visais privalumais ir trūkumais.
Rusija į demokratėjančias šalis žvelgia priešiškai ir įvardijo Vilniaus konferenciją kaip antirusišką. Laikas savęs paklausti, ar Rusija padarė, ar pasakė ką nors gero Lietuvai ir Baltijos šalims per pastaruosius 15 metų? Rusijos užsienio politika taikliai įvardijama kaip neoimperialistinė.
Atsakymas glūdi Rusijos tapatybėje. Rusijos nacionalinis identitetas remiasi SSSR laikais – didi ir šlovinga valstybė, vienas iš pasaulio centrų. Rusijai sunku pripaišyti demokratijos idealus: stiprėjantis rasizmas, genocidas Čečėnijoje, žmogaus teisių pažeidinėjimai, politinis susidorojimas su „Jukos” kompanija ir kitais oponentais, žiniasklaidos kontrolė, tiesioginiai gubernatorių skyrimai iš Kremliaus, ambasadų negrąžinimas Lietuvai, informacinės atakos, pseudokultūros stūmimas į Baltijos valstybes rodo, kad Rusija nenutolo nuo autoritarinės mąstysenos.
Rusijos elgsena, pradedant gruziniško vyno importo uždraudimu ir baigiant manipuliacijomis energijos ištekliais siekia išlaikyti savo įtakos zoną grindžiama ne demokratinių ir atvirų visuomenių pagrindu.
Pasaulio įvykius veikia ir realūs interesai ir vertybės. Kartais vertybėmis prisidengiama, o kartais jos tampa interesų šaltiniu. Bet tiek interesai, tiek vertybės yra dvi monetos pusės. Jei pripažinsime, kad demokratija turi šansų įsitvirtinti už rytinių ES sienų, tai Lietuva ir kitos naujos rytinės ES narės neturi praleisti savo šanso.
Demokratinė valstybių bendrija – pirmas žingsnis į nekonfliktiškumą, skaidrumą ir stabilumą.
Autorius dirba Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute