Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atkreipė dėmesį įšilumininkų ir vandentiekio sektoriaus problemas
Dešimtmetį veikianti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) vakar pristatė detalią ataskaitą apie procesus, vykusius jos kompetencijos srityje esančiuose ūkio sektoriuose. Nors pastaruoju metu nesikeitė jokie įstatymai, reglamentuojantys energetikų ar vandentvarkos įmonių veiklą, dėl augančių kuro kainų ir kai kurių anksčiau padarytų strateginių klaidų vartotojus gali užgriūti nauji rūpesčiai.
Elektros kainos nesikeis
Pasak VKEKK pirmininko profesoriaus Vidmanto Jankausko, bene racionaliausiai pastaruoju metu tvarkosi elektros energijos gamintojai ir tiekėjai. Nors nuo 2005-ųjų pradžios veikia tik vienas Ignalinos AE blokas, jėgainė pernai pardavė net 9,5 TWh elektros, iš kurių 3,9 TWh eksportavo, t.y. pasiekė beveik tokius pat gerus rezultatus, kaip ir veikiant abiem reaktoriams. Be to, dėl sėkmingos „Lietuvos energijos” eksporto ir importo politikos pavyko išvengti elektros kainų augimo tuo metu, kai IAE dėl remonto visiškai nedirbo, o gamtinės dujos sparčiai brango.
Tiesa, įsigaliojus ekonomiškai pagrįstiems dvinariams elektros perdavimo, skirstymo ir tiekimo tarifams, kainos vartotojams šiek tiek ūgtelėjo. Didžiausią įtaką tam turėjo Rytų skirstomųjų tinklų ir VST sprendimas perskaičiuoti įmonių turtą rinkos verte. Visgi komisija neleido tiek pat didinti amortizacinių atskaitymų, todėl kainos išaugo sąlyginai nedaug, o pačių elektros perdavimo ir skirstymo įmonių investicijos į susidėvėjusią infrastruktūrą ženkliai padidėjo: VST vietoj planuotų 80 mln. litų investavo 130 mln., o „Rytų skirstomieji tinklai” investicijas padidino 25 mln. iki 158 mln. Lt.
Dujų rebusas
V.Jankauskas atkreipė dėmesį, jog šį pavasarį sukako dveji metai, kai politikai laužo ietis dėl Seimui pateikto Gamtinių dujų įstatymo, parengto siekiant įgyvendinti Europos Parlamento ir Dujų Tarybos direktyvą. Nors jau seniai baigėsi laikas, kai ši direktyva turėjo būti įgyvendinta, susiginčijus dėl poros nuostatų (ar reguliuoti kainas laisviesiems vartotojams ir ar leisti stambiems vartotojams prisijungti prie magistralinių tinklų), neišspręsta liko keletas itin svarbių klausimų, susijusių su dujų transportavimo ir tiekimo atskyrimu, dujų sistemos perkrovimų valdymu, tiekimo patikimumu ir pan.
Nesulaukusi, kol Seimas priims naują Gamtinių dujų įstatymą, komisija patvirtino kiek pataisytą Gamtinių dujų kainų nustatymo metodiką, nustatė viršutines dujų transportavimo ir tiekimo kainų ribas trejų metų laikotarpiui bei maždaug 1,5 karto padidino „Lietuvos dujų” amortizacijos sąnaudas. Nepatenkinta apribojimais pastaroji įmonė pradėjo bylinėtis su VKEKK.
Beje, dėl keletą pastarųjų metų lito atžvilgiu mažėjusio dolerio kurso gamtinės dujos Lietuvoje reguliuojamiesiems vartotojams atpigo beveik trečdaliu nuo 332 Lt (2003-iųjų pirmąjį pusmetį) iki 225 Lt už tūkst. kub. metrų praėjusių metų pabaigoje, tačiau šilumos vartotojai dėl to neturėjo beveik jokios naudos. Taip nutiko todėl, kad centralizuotai šilumą tiekiančios įmonės privalėjo dujas pirkti iš „Dujotekanos”, kuri dujų kainos nemažino net simboliškai. Šilumos kaina kiek atpigo tik todėl, kad tiekėjai sugebėjo ženkliai (37 proc.) sumažinti nuostolius tinkluose. T.y. atsakymas į svarbiausią beveik metus vykusios diskusijos klausimą – „kas pasipelnė iš atpigusių dujų?”, yra visiškai aiškus.
VKEKK vadovas taip pat pastebėjo, kad centralizuotai tiekiamos šilumos kainos kai kuriuose šalies miestuose išaugo dėl neracionalios politikos skaidant šilumos įmones.
V.Jankauskas mano, kad praėjusieji metai buvo paskutiniai stabilumo metai šilumos ūkyje, nes dėl sparčiai brangstančių naftos produktų, dujų ir medienos, centralizuoto šildymo ūkyje ir ypač mažesniuose miesteliuose kainos neišvengiamai šaus aukštyn.
Vandens ūkio anarchija
Panašūs procesai įvyko ir vandentiekio sektoriuje. Šiuo metu vandens pardavimu gyventojams užsiima beveik 700 įmonių, daugelis kurių balansuoja ant nuostolingumo ribos (bendras vandens tiekėjų veiklos rezultatas – 14,3 mln. litų nuostolių), o smulkiosios akivaizdžiai „valgė” pačios save. T.y. jos dirbo neefektyviai, nes paruošti geriamąjį vandenį, surinkti ir išvalyti nuotekas mažosioms įmonėms atsiėjo beveik 60 proc. brangiau nei didžiosioms vandentiekio įmonėms. Per 2 mln. kub. metrų vandens parduodančių įmonių savikaina pernai siekė 3,63 Lt už kubą, o mažiau nei 250 tūkst. kubų parduodančių įmonių – 5,83 Lt. už kubą. Komisijos skaičiavimais, pernai Lietuvoje vidutinė vandens tiekimo įmonių savikaina siekė 3,95 Lt už kubą, o faktiška kaina – 3,78 Lt už kubą.