Vakar Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjos pareigas pradėjo eiti prieš savaitę konkursą laimėjusi 27-erių metų menotyrininkė Goda Giedraitytė, iki šiol dirbusi šio skyriaus vyr. specialiste, dėstytoja Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, menininkų grupės „Žuvies akis” projektų vadove.
Ką atsakytumėte žmonėms, teigiantiems, jog nesate tinkama eiti Kultūros skyriaus vedėjos pareigas, neva jums trūksta iniciatyvos ir savarankiškumo? Tokie komentarai pasirodė „Vakarų ekspreso” interneto puslapyje paskelbus, jog laimėjote konkursą.
Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Manau, kad dauguma žmonių, kurie rašo komentarus internete, tiesiog nepažįsta manęs.
Kultūros skyriaus vedėjos pareigos man naujas etapas, į kurį ėjau nuosekliai. Nuo vaikystės domėjausi menu, baigiau E. Balsio menų gimnaziją. Išbandžiusi įvairias meno šakas suvokiau, kad esu teoretikė.
Pasirinkau dailės istorijos ir teorijos studijas. Bakalauro laipsnį įgijau Vilniaus dailės akademijoje. Magistrantūros studijas su viduramžių meno specializacija baigiau Centrinės Europos universitete Budapešte. Dabar studijuoju menotyros doktorantūrą ir kultūros vadybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje.
Dar studijuojant su draugais suorganizavome keletą projektų akademijoje Vilniuje. Čia, Klaipėdoje, su menininkais M. Sakalausku ir N. Arkušausku buvome įsteigę meninių komunikacijų programą Menininkų namuose. Surengėme parodą su kompaktinės plokštelės pristatymu, fiestą kelte per Jūros šventę.
Iš poreikio kažką daryti, realizuoti save su draugais susibūrėme į menininkų grupę „Žuvies akis”. Pradėjau dirbti Klaipėdos dailės parodų rūmuose, prieš metus Savivaldybėje pradėjau eiti Kultūros skyriaus vyr. specialistės pareigas.
Ne tik iš interneto komentarų ne sykį teko išgirsti teiginį, jog Klaipėdoje 15 metų nebuvo jokios kultūros politikos. Kaip jūs manote?
Negaliu komentuoti, nes didžiąją dalį šio laikotarpio buvau moksleivė arba gyvenau Vilniuje, užsienyje.
Kiek pastebėjau per pastaruosius metus, man atrodo, jog anksčiau numatytos kultūros politikos priemonės yra normaliai įgyvendinamos.
Savivaldybė skiria pinigų kultūros projektams, po truputį renovuoja kultūros įstaigas. Žmonės klaidingai galvoja, kad Savivaldybė turi būti atsakinga už visą kultūrą mieste.
Pats kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje, man atrodo, yra gana gyvybingas. Renginių vyksta tiek, jog net norėdamas nespėsi į visus. Bet ar žmonės apie juos žino?
Man dažnai susidaro įspūdis, kad kultūra egzistuoja tarsi pati sau. Akivaizdi atskirtis tarp kultūros ir visuomenės, kultūros ir kitų gyvenimo sferų, net tarp pačių menininkų.
Manau, kad Kultūros skyriaus ir mano asmeniškai uždavinys būtų mažinti šią atskirtį, skatinant bendravimą, rengiant bendras reklamines kampanijas, pristatančias uostamiesčio kultūrą verslininkams.
Labai norėtųsi, kad Klaipėdos kultūra pagaliau išeitų iš savo miesto rėmų, kad garsas apie mūsų renginius, kūrėjus plačiau pasklistų. Lietuvoje žinomas Klaipėdos džiazo festivalis, Jūros šventė, dar šiek tiek festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje”. Labai daug prestižinių renginių nesulaukia atgarsio.
Vienas pirmųjų darbų, dėl kurių jums teks didelė atsakomybė, Kultūros politikos priemonių plano 2007-2012 m. patvirtinimas. Planas jau parengtas, koreguojamas. Kokias spragas, trūkumus jame pati įžvelgiate, kokios priemonės aktualiausios jums?
Skirtingų kultūros, švietimo sričių atstovai specialiai surengtuose seminaruose diskutavo, išsakė savo mintis, ko trūksta Klaipėdos kultūrai. Iš tų minčių buvo kuriamas šis planas. Aš pati prisidėjau prie šio darbo.
Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyrius, žinantis bendrąją miesto politiką, imasi šio plano sustygavimo vaidmens.
Aš pritariu toms prioritetinėms kryptims, kurios buvo nubrėžtos. Tai priemonės, stabdančios jaunimo bėgimą iš Klaipėdos, naujų viešųjų erdvių kūrimas, senamiesčio, uosto krantinės, piliavietės teritorijos atgaivinimas.
Asmeniškai mane labai jaudina jaunosios kartos menininkų trūkumas Klaipėdoje. Atsimenu, kaip šviesaus atminimo tapytojas A. Jusionis sakė, jog tarp Klaipėdos jaunųjų ir vyresniosios kartos dailininkų nėra jokio konflikto.
Tai blogai. Kai nėra konkurencijos, konflikto – nėra normalios savikritikos, diskurso. Manau, kad ir klaipėdiečių debatai kultūros klausimais internete kyla iš to, kad nėra normalios kultūrinės aplinkos.
Yra kas yra. Trejus metus iš Savivaldybės biudžeto skiriamas finansavimas kultūros projektams tik mažėjo. Kultūros darbuotojų atlyginimai labai maži. Kokią išeitį matote iš šios situacijos?
Kultūros sferos darbuotojų atlyginimai niekada nebuvo dideli, prie meno žmones traukia idėja. Taip menininkai – talentingi žmonės, bet talentas – tik 5 procentai. Jausdami savo išskirtinumą menininkai dažnai laukia, kad jiems kažkas kažką duotų. Man atrodo, kad pirmiausia turi būti darbas.
Savivaldybės uždavinys – sukurti infrastruktūrą – pasiūlyti kultūros žmonėms normalias sales repeticijoms, koncertams ir t.t. Manau, kad naujų viešų erdvių formavimas, nauji struktūriniai kultūriniai dariniai gali padėti spręsti daug problemų.
Paskutinis klausimas. Kultūros skyriaus vedėjos pareigos – jūsų ambicijų viršūnė, ar turite dar aukštesnių profesinių tikslų?
Dabar man atrodo, kad aš galiu šį tą nuveikti, pakeisti, dirbdama būtent šioje vietoje. Laimėjusi konkursą jaučiu didžiulę atsakomybę, įsipareigojimą visiems klaipėdiečiams, dirbantiems kultūros sferoje. O ateityje – bus matyti.