Vos prisilietęs prie violončelės, 1696 metais pagamintos legendinio meistro A. Stradivarijaus, 27-erių Danjulo Ishizaka užsimerkė. Stebint violončelininką atrodė, kad jam aplinkui niekas nebeegzistuoja – tik muzika.
Tai net nebuvo koncertas – vokiečių ir japonų kilmės Danjulo sėdėjo ant kėdės Klaipėdos koncertų salės artistinėje ir griežė paprašytas mūsų fotografo.
Su violončelės fenomenu vadinamu D. Ishizaka susitikome prieš baigiamąjį festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris” koncertą, kuriame išskirtiniu talentu apdovanotas atlikėjas pasirodė kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko.
Visame pasaulyje su žymiausiais orkestrais koncertuojantis D. Ishizaka Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir mums paliko nuoširdaus ir labai paprasto jaunuolio įspūdį.
„Muzika – tai mano gyvenimas. Grodamas jaučiu didžiulį malonumą. Tuo metu aš tarsi išeinu iš šio pasaulio. Viskas, kas supa mane, tarsi išnyksta, – jaučiuosi lyg gražiame sapne”, – atviravo Danjulo.
Violončelės meistras pridūrė, kad tokius pat jausmus jis siekiąs suteikti ir savo žiūrovams: kad jie, ateinantys į koncertus nukamuoti gyvenimiškų rūpesčių ir bėdų, bent keletui valandų visas savo negandas užmirštų.
„Tai yra mano, kaip muziko, misija”, – sakė D. Ishizaka.
Danjulo gimė 1979 metais Vokietijoje. Jo mama vokietė, o tėvas – japonas. Nors atlikėjas užaugo Vokietijoje, sako nesijaučiąs tipišku vokiečiu.
„Tai gana keista, bet tiek vokiečiai, tiek japonai laiko mane užsieniečiu. Esu užsienietis visur”, – šypsosi D. Ishizaka.
Pirmąją savo violončelės pamoką Danjulo gavo būdamas ketverių. Tiesa, sako grojęs ir pianinu, kaip ir jo brolis bei sesuo. Ir tik vėliau supratęs: jei taps muziku, tai tik violončelininku. Šis instrumentas jį labai traukė.
D. Ishizaka tarptautiniu mastu buvo pripažintas 2003-iaisiais po Vienos „Musikverein” salėje vykusio koncerto su Vienos simfoniniu orkestru. Netrukus jaunojo talento koncertų geografija labai išsiplėtė.
„Keliauju dažnai. Koncertavau Prancūzijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, JAV, Rusijoje, Singapūre, Kinijoje… – vardijo Danjulo. – Gegužę vyksiu į Estiją. Aišku, kol kas dar negrojau Afrikoje, bet… Gal kada nors”, – nusišypso jis.
Pašnekovas apgailestavo neturėjęs užtektinai laiko geriau susipažinti su Lietuva. „Man labai įdomu atrasti Lietuvą, naują Europos Sąjungos šalį, turbūt todėl aš ir esu čia”, – kalbėjo Danjulo.
Paklausus, ką mano apie tai, kad būdamas tik 27 metų jis jau vadinamas naujuoju muzikos genijumi, D. Ishizaka šiek tiek sutrinka, pradeda juoktis.
„Aš tikrai nelaikau savęs genijumi, – nurausta. – Tiesiog darau tai, ką moku, kas man patinka, ir tarnauju muzikai.
Aš labai mėgstu muziką. Manau, kad esu apdovanotas, nes gimiau groti, galiu daryti tokius nuostabius dalykus. Muzika turi galią, kurios neįmanoma apibrėžti žodžiais. Ji turi didelę jėgą, ir aš visada tikėjau šia jėga.”
Trijų šimtų metų senumo A. Stradivarijaus violončelę „Lord Aylesford”, kurią D. Ishizaka atsivežė ir į Klaipėdą, atlikėjui paskolino „Nippon” muzikos fondas. D. Ishizaka taip pat groja Kronbergo akademijos jam parūpinta W. Schnabl violončele, kuria anksčiau griežė Borisas Pergamenščikovas.
Paklausus, kiek kainuoja A. Stradivarijaus sukurtas instrumentas, Danjulo sakė, jog tai konfidencialu. „Ši violončelė labai brangi. Kadangi tai yra meno vertybė, kaina yra kur kas didesnė už tą, kurią sumokėtum vien už instrumento funkcionalumą”, – atrėmęs į save violončelę kalbėjo D. Ishizaka.