Nūdienos politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos yra glaudžiai susijusios su istorinės sąmonės pokyčiais. Istorinė sąmonė į vieną visumą jungia istorinio laiko suvokimą, praeities įsivaizdavimus, dabarties vertinimus ir ateities lūkesčius. Jos tyrimai leidžia išsiaiškinti jaunimo vertybes, santykį su praeitimi, su dabarties viešuoju gyvenimu ir savo valstybe.
Tyrimas „Lietuvos mokinių istorinės sąmonės pokyčiai”, kurį Pilietinės visuomenės instituto užsakymu atliko Vilniaus Universiteto Sociologijos katedra, siekė atsakyti į klausimą, kaip, stiprėjant demokratijai, liberalėjant ekonomikai, Lietuvai integruojantis į Vakarų pasaulio tarptautines institucijas, keitėsi Lietuvos mokinių istorinė sąmonė. Šis tyrimas pakartojo 1995 metais atliktą tyrimą, todėl jis sudaro galimybę įvertinti, kaip per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė Lietuvos mokinių istorinė sąmonė.
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad Lietuvos mokiniai tapo didesniais individualistais, akivaizdžiai išaugo asmeninių interesų svarba: svarbesni tapo draugai, sėkminga karjera, turtas ir pinigai, asmeninio gyvenimo sėkmė. Mokinius mažiau domina visuomeninės problemos, jie tampa vis pragmatiškesni. Augant individualizmui ir pragmatizmui, didėja suinteresuotumas demokratine tvarka, kuri gali užtikrinti asmeninius interesus. Kitaip tariant, demokratinės santvarkos teigiamą vertinimą labiau lemia asmeniniai sumetimai, negu viešojo gėrio siekis. Mažiau vertinamas ir žmonių solidarumas. Lietuvos jaunimas iš Europos šalių išsiskiria didesniu turto ir pinigų vertinimu: pagal šį kriterijų jis užima antrąją vietą Europoje. O pagal solidarumo su vargšais svarbą Lietuvos mokiniai atsiduria Europos sąrašo gale. Šiuo požiūriu Lietuvos mokinių vertybių kaita iškrinta iš bendro Europos šalių vertinimo, kur socialiniam solidarumui skiriama žymiai didesnė svarba.
Keičiasi ir praeities suvokimo aspektai. Jei prieš dešimtmetį Lietuvos mokiniai iš kitų šalių išsiskyrė praeities sureikšminimu, senosios istorijos romantizavimu, tai šiuolaikinių šešiolikmečių istorinės sąmonės pokyčius apibendrinti būtų galima taip: mokinius vis labiau domina mažiau laike nutolę ir didesnes geografines erdves apimantys įvykiai. Mažėja dėmesys vietinei, savo krašto, senosios Lietuvos istorijai, drauge auga dėmesys naujųjų ir naujausių laikų istorijai, šių dienų aktualijoms. Sumažėjo dėmesys karaliams ir didiesiems kunigaikščiams, išaugo susidomėjimas karais, diktatūromis ir demokratija. Etninius vertinimus ir nacionalinio išskirtinumo jausmą vis labiau keičia vertinimai, akcentuojantys visuotines žmogaus teises. Didėja istorinės neišvengiamybės jausmas: manoma, kad istoriją mažiau gali keisti politiniai veikėjai, politinės reformos, religiniai vadovai, mąstytojai ir filosofai, o taip pat karai, revoliucijos ir demografiniai sprogimai. Sykiu žymiai sustiprėjo optimistinis požiūris į istoriją: vis daugiau mokinių mano, kad istorijos tėkmėje viskas eina geryn.