Mažasis didžiojo kino gigantas

„Aš esu mažas ir storas… Aš – bjaurus. Tikras neūžauga. Taip pasakytų kiekviena moteris, jei tik pastebėtų mane iš savo aukštakulnių aukštumų ir jei tik pažvelgtų žemyn…” – taip apie save mano Denis de Vitas – vienas populiariausių amerikiečių aktorių.

Šis vaikinas iš tikrųjų negali didžiuotis savo ūgiu – 1 metras ir 52 centimetrai, ir nė milimetro daugiau. Liesu jo taip pat negalima pavadinti. Bjaurus? Na ne, būna ir baisesnių veidelių. Žiūrint su kuo palyginsi… „Tiek to, nesvarbu, kad mano ūgis tik metro su puse, tačiau aš talentingas!”

Netampyk katino už uodegos

Prieš eidamas miegoti, Denis visada žvilgteli į tėvo kabinetą. Danielis de Vitas buvo paprastas žmogelis. Kažkada jis apvažinėjo pusę Amerikos, tuomet vedė ir pradėjo savo verslą – iš pradžių atidarė mažą konditerijos parduotuvėlę, vėliau biliardinę ir galiausiai – kirpyklą ir kosmetikos kabinetą. Tėvas labai nerimavo dėl sūnaus ūgio, jis netgi vedė Denį pas įvairiausius gydytojus, – tačiau šie nerado jokios ligos, ir tėvas susitaikė su esamybe.

Danielis atidavė sūnų į katalikišką mokyklą, manydamas, jog jei jau Dievas nedavė Deniui normalaus ūgio, tai gal bent proto nepagailėjo… Gana nemalonu per kūno kultūros pamokas stovėti rikiuotės gale ar vilktis iš paskos bėgant krosą. Taip, sporte Denis nepasižymėjo, taip pat ir moksle, nors autoritetą tarp bendramokslių išsikovojo.

Kad pasirodytų vyresnis, de Vitas anksti pradėjo piktnaudžiauti cigaretėmis ir tiesiog mėgavosi įspūdžiu, kurį rūkydamas darė savo bendraamžiams. Nė vienas negalėjo prilygti jam iškalba ir pasakojamomis istorijomis apie numirėlius, juodus kambarius ir kitokius niekus.

„Siaubų gaudyklė”

Kai Denis baigė mokyklą, tėvas nusprendė jį įtraukti į šeimos verslą. Vyresnioji sesuo Andžela jau dirbo kirpykloje, o Denis buvo nusiųstas pas ją mokytis. Jis greitai išmoko kirpti, nepaisant to, jog buvo itin nepatogu tai daryti, – kad matytų kliento pakaušį, Denis turėdavo užlipti ant nedidelio suolelio. Tad netrukus jis ėmė specializuotis kosmetikos kabinete. Kartą de Vitas išgirdo kaimynų Nikolsonų senelę pasakojant apie savo sūnėną Džeką Nikolsoną, kuris tapo aktoriumi ir filmuojasi Holivude. Jau kitą dieną Denis patraukė į kino teatrą ir pasižiūrėjo filmą su minėtuoju sūnėnu Džeku. Tai buvo „Siaubų gaudyklė”, kuriame Nikolsonas vaidino mazochistą, nuolat besilankantį pas dantų gydytoją. Denis juokėsi kaip išprotėjęs, jis dievino „siaubus”.

Prieš miegą kaip visada de Vitas nukūrė pas tėvą į kabinetą ir pareiškė: „Tėti, aš keliauju į Holivudą”. Namuose kilo toks šurmulys, koks tik gali kilti normalioje italų šeimoje. „Nusiraminkite, – perrėkė juos Denis. – Aš grįšiu. Pasimokysiu makiažo meno grimuotojų mokykloje ir parkeliausiu, kad dirbčiau su Andžela mūsų salone.” Gudrybė pavyko, – jis buvo išleistas taikiai.

Miegok ramiai

Vienoje konferencijoje apie dramaturgiją de Vitas susipažino su Maiklu Duglasu ir ėmė drauge nuomotis butą. Abiem buvo po 22-ejus metus. Viename vakarėlyje Denis sutinka pradedančią aktorę Ria Perlman. Įvykiai juda greitai – netrukus de Vitas pasiūlo jai apsigyventi drauge. Viskas klojosi puikiai – Maiklas išvažiavo dirbti į Los Andželą, Ria apsigyveno kartu, nors, tiesa, tėvai kiek nerimavo. Pirma, jie vis dar tikėjosi, kad sūnus grįš tęsti šeimos verslo. Antra, jie negalėjo suprasti, kodėl Denis nenori vesti, jei jau jam taip patinka toji mergina. Tiksliau – jei jau jis sugebėjo kažkam patikti.

Tačiau pradedantiems aktoriams labiau rūpėjo karjera nei vestuvės. Pirmiausia pasisekė Deniui – jį pakvietė suvaidinti nedidelį vaidmenį drauge su pačia Sofija Loren. Tuo pat metu Denis ir Ria rašo scenarijų trumpametražiui nespalvotam filmukui „Miegok ramiai”, kurį vėliau patys ir nufilmuoja. Filmas užėmė pirmąją vietą Bruklino vietiniame kino festivalyje, ir pora gavo finansavimą kitam jų filmui. Naujasis, jau spalvotas, „Minestronė” buvo parodytas Kanų kino festivalyje bei netrukus išverstas į penkias kalbas. Tačiau tikroji sėkmė aplankė Denį, kai jų bute suskambo telefonas. Skambino Maiklas Duglasas.

Kelialapis į gyvenimą

– Aktorystė ne man, – aiškino Maiklas. – Geriau jau vadovauti procesui. Žinai, mano tėvas kažkada vaidino Brodvėjaus spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo” ir vėliau nusipirko šios pjesės teises. Girdėjau, kad ir tu ten puikiai pasirodei. Taigi tėvas perdavė man tas teises, ir aš galvoju kurti filmą. Be to, norėčiau pakviesti ir tave čia vaidinti tą patį vaidmenį, kurį atlikai spektaklyje. Sutinki? Beje, pakviečiau ir tavo, galima sakyti, vaikystės draugą – Džeką Nikolsoną, atsimeni tokį?

Taigi Dž. Nikolsonas po šio filmo pasirodymo gavo „Oskarą”, o Denis – kelialapį į didįjį kiną. De Vitas ir Ria susikrovė lagaminus ir patraukė į Los Andželą.

Verdantis arbatinukas

1982 metais Denis ir Ria pagaliau nusprendė, jog atėjo laikas įteisinti jų santykius. Kai ji pagimdė pirmąjį jų vaiką, Denis metė darbus visiems metams ir visiškai atsisakė cigarečių. Mergaitę pavadino Liusi Čet. Lygiai po dvejų metų de Vitas tapo jau dviejų dukterų tėvas (Greis Fet pasaulį išvydo 1985 m.), o 1987-aisiais sulaukė taip trokštamo sūnaus Džeko Danielio…

Netrukus Denis vėl sulaukia seno draugo Maiklo skambučio – siūlomas puikus vaidmuo. „Supranti, Maiklai, kai sulauki vaikų, jie tampa tavo gyvenimu, – aiškino de Vitas, susitikęs su Duglasu restorane pavartyti „Akmens romano” scenarijaus. – Kai žiūri į arbatinuką, jis niekada neužverda, bet užtenka tik nusisukti, ir situacija kaip mat pasikeičia. Scenarijus puikus, ir aš, aišku, filmuosiuosi. Bet Ria vėl nėščia, tad laiko turiu mažai.”

Atlikęs vaidmenis dar poroje filmų, Denis persikvalifikuoja į režisierius ir prodiuserius, – kad galėtų pats reguliuoti savo laisvą laiką. Beje, jis pasirodė esąs griežtas režisierius – vaikė aktorius po aikštelę, rėkė ir keikėsi.

De Vitas tapo ir Kventino Tarantino „Bulvarinio skaitalo” prodiuseriu, mat scenarijus jam pasirodęs labai juokingas, su kuo nesutiko Ria. Iš pradžių abejojusiai šiuo vyro pasirinkimu žmonai po sulauktos didžiulės filmo sėkmės Denis sakė: „Matai, milijonų žmonių humoro jausmas panašus į manąjį. Kaip manai, kodėl aš visada vaidinu piktus neūžaugas? Todėl, kad jie turi paklausą!”