Paberžėje gedėjo žmonės ir daiktai

Saulė, kartkartėmis užtemdoma stipraus vėjo atneštų debesų, uosių pavėsyje stovinti medinė Paberžės bažnytėlė ir ją apgulusios minios žmonių – šis vakarykštis vaizdas ilgam įsimins dalyvavusiems kapucinų vienuolio, Tėvo Stanislovo laidotuvėse. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis amžinojo atilsio atgulė Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Pradėjo rinktis nuo ryto

Žmonės prie Paberžės bažnyčios vakar ėmė rinktis nuo devynių ryto. Vidurdienį, kai bažnyčios šventoriuje prasidėjo laidotuvių ceremonija, pakelėse sustatytų automobilių vora buvo nutįsusi maždaug tris kilometrus. Pieva priešais nedidukę medinę bažnytėlę taip pat virto laikinąja automobilių stovėjimo aikštele. Paskutiniai atvyko Seimo Pirmininko Artūro Paulausko ir Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko automobilių kortežai.

Svarbiesiems svečiams buvo rezervuoti suolai šventoriuje netoli iš bažnyčios išnešto ir ant pakylos padėto Tėvo Stanislovo karsto. Kiti laidotuvių dalyviai atsisveikinimo su žmonių itin mylėtu kunigu ceremoniją stebėjo stovėdami. Iš anksto užsiėmusieji geresnes pozicijas daugiau nei dvi valandas nepajudėjo iš vietos. Nuo kaitrios birželio saulės jie gynėsi išskleidę lietsargius, ant galvų užsirišę skarutes ar net nosines. Atvykusieji prieš pat laidotuvių pradžią jau neturėjo jokių šansų prasibrauti pro minią arčiau karsto.

Tačiau niekas ir nesibrovė. Iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės itin laikėsi rimties. Daugiausiai tik jaunimas ir vaikai aplipo bažnyčios tvoros stulpus, o vyresnio amžiaus Tėvo Stanislovo gerbėjai stoviniavo po medžiais už bažnyčios tvoros. Šv.Mišias aukojusio Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus balsas buvo girdimas ir čia – specialiai laidotuvių ceremonijai buvo įrengta garso aparatūra.

Špitolės durys buvo atviros visiems

Nemažai laidotuvių dalyvių aplankė špitolę, kurioje pastaraisiais metais gyveno Tėvas Stanislovas. Prieš trejus metus už daugybės garsių rėmėjų lėšas pastatytos žaliastogės špitolės durys vakar buvo atviros, tarsi simbolizuodamos, kad čia ir toliau bus laukiami visi, atvykstantys paguodos ar patarimo. Tėvo Stanislovo kambarėlyje lankytojus vakar pasitiko paklota kunigo lova, po ja – vienuoliški sandalai, ant darbo stalo stovėjo stalinė lempa, pagaminta iš senovinės laidynės. Viename kampe – nedidukas televizorius, kitame – šiuolaikiška krosnis, pasiligojusiam dvasininkui teikusi šilumą žiemą. Lentynose prie knygų padėtas didžiulis senoviškas bažnyčios raktas. Apėmė jausmas, kad Tėvas Stanislovas gyvas, kad tuoj sugrįš į savo kambarėlį.

„Bendrauti su šiuo švytinčiu žmogumi yra palaima. Yra. Tėvas Stanislovas išėjo, bet jis visada bus šalia mūsų”, – kalbėjo aktorius Laimonas Noreika ir prisiminė, kad jį, viešintį Paberžėje, Tėvelis vadindavo „Lietuvos vaidyla” ir prašydavo ką nors paskaityti.

„Taika ir gėris” buvo jo šūkis, o priesakas – „Paklausykite, kaip gieda daiktai, tada ir žmonės užgiedos”, – sakė filosofas Arvydas Juozaitis. – Tik Dievas žino, ką prisiėjo patirti ir iškentėti Tėvui Stanislovui. Tačiau žinome, ką, bendraudami su juo, patyrėme mes – laimę. Jis žemėje pasėjo tūkstantį saulių, o pats yra Lietuvos žemės ir dangaus saulutė, šviesianti amžinai”.

Prisiminė paskutiniąsias šv.Mišias

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius savo pamoksle priminė svarbiausius Tėvo Stanislovo žemiškojo gyvenimo faktus. Tėvui Stanislovui teko iškęsti sovietinės valdžios persekiojimus, draudimą atlikti kunigo pareigas, tremtį į Vorkutos šachtas. S.Tamkevičius priminė, kad Tėvas Stanislovas, sovietmečiu matydamas niokojamas bažnyčias, pradėjo rinkti religinio meno vertybes, „ateityje liudysiančias apie lietuvių kultūrą ir krikščionišką tikėjimą”. „Melskimės, kad jauni kunigai ir vienuoliai savo gyvenimuose ieškotų tik Dievo”, – savo pamoksle arkivyskupas išreiškė viltį, kad Tėvo Stanislovo pasiryžimas tarnauti šv.Evangelijai bus pratęstas.

Paberžės parapijietė Veronika Bajorūnaitė kvietė melsti pašaukimo į kunigus ir vienuolius, nes mirus Tėvui Stanislovui parapija liko be kunigo. Ji nuo graudulio sudrebėjusiu balsu prisiminė birželio 5-ąją, kai Tėvas Stanislovas Paberžės bažnyčioje laikė paskutiniąsias šv.Mišias, ir visi suprato, kad kunigo jėgos akivaizdžiai senka. „Paberžė turi išlikti ir išlaikyti savo ligšiolinę šlovę”, – sakė V.Bajorūnaitė.

Vienas garsiausių Tėvo Stanislovo gerbėjų, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas sakė, kad vienuolis, ilgai ir atkakliai statęs „žmonių bažnyčią”, buvo paprastų tiesų skelbėjas, kiekvieno mūsų sąžinės balsas, nuolat primindavęs, kad reikia padėti greta esančiajam.

Tėvui Stanislovui gyvam esant A.Brazauskas daug prisidėjo, lengvindamas su liga besigalynėjusio vienuolio buitį. Po laidotuvių A.Brazauskas svarstė, kad su Bažnyčios pritarimu, Paberžėje ir toliau turėtų būti tęsiamas Tėvo Stanislovo pradėtas pastoracinis darbas.

Žilvinė Petrauskienė