Viešnagė Šiaurės Rytų Italijoje buvo seniai planuota. Žinojau, kad tikrai pavyks aplankyti Veneciją, ir maniau, kad ten patirsime pačius stipriausius įspūdžius. Taip, įspūdžiai iš tiesų nepamirštami, tačiau Venecijos vaizdai daugybę kartų matyti atvirukuose ar televizijos ekrane, todėl atrodė, kad ten jau esi buvęs. Apsilankymas Alpių kalnų papėdėje įsikūrusiuose mažučiuose Veneto regiono Vičenzos provincijos miesteliukuose leido pažinti tikrąją Šiaurės Rytų Italiją.
Vienas iš tokių miestelių Basanas (Bassano del Grappa) šioje provincijoje yra antrasis turistų traukos centras. Po Venecijos, žinoma. Teigiama, kad maždaug 40 tūkst. gyventojų turintis miestelis garsus keturiais dalykais: senuoju tiltu, baltaisiais šparagais, keramika ir… grapa. Daugelis netgi mano, kad ir miestelio pavadinimas kilęs nuo šio gėrimo. Tai netiesa, vardą jis gavo nuo Monte grapos kalno, kurio papėdėje įsikūręs.
Basano nacionaliniai turtai
Grapa – vynuogių degtinė, varoma iš vynuogių išspaudų, likusių po vyno gamybos, tapo šio miestuko vizitine kortele. Reklaminiuose bukletuose šis gėrimas švelniai vadinamas likeriu, nors koks nors Dzūkijos ar Žemaitijos miškų naminukės gamintojas paragavęs smagiai pasijuoktų iš tokio pavadinimo – naminė degtinė, ir tiek.
Grapos parduotuvėlių Basano senamiestyje – prie kiekvieno kampo. Reikia pripažinti, kad italai moka ją pateikti. Lentynos kraute nukrautos butelių, nors buteliais juos sunku pavadinti. Kiekvienas iš jų – mažas meno kūrinėlis. Įvairiausių netikėčiausių formų, pūsti iš stiklo, žaižaruojantys saulėje krištoliniai, dydį irgi gali pasirinkti – nuo mažulyčių iki vos pakeliamų. Turinys taip pat skiriasi: ir su įvairiausiomis žolelėmis, ir be jų. Negali išsirinkti? Nieko baisaus! Pardavėjas čia pat papasakos apie kiekvieną grapos rūšį ir dar pasiūlys paragauti. Aplankius kelias tokias parduotuvėles dažnam turistui Italijos saulė atrodo dar ryškesnė.
Pagrindinis turistų traukos centras Basane – senasis tiltas. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XI amžiaus medinis dengtas tiltas jungia iš Alpių atitekančios ir šioje vietoje jau ramią tėkmę įgavusios Brentos krantus. Daug kartų kalnų upės srovės sugriautas, dabartinis tiltas, suprojektuotas Palladio, liko nepakitęs nuo XVI amžiaus. Tilto prieigose galima susipažinti ir su kitu Basano simboliu – keramika. Spalvingi įvairių formų indai ne tik praktiški, bet ir labai gražūs. Jiems būdingi erdviniai lipdiniai. Pavyzdžiui, sūriui skirtos ovalo formos lėkštės paviršius su įdubimais savo spalva ir faktūra primena tikrą sūrį, maža to, lėkštės pakraštyje „guli” keli tarsi tikri sūrio gabalėliai, o tarp jų seilę varvina miela pelytė. Lėkštės, skirtos šparagams, dugną dengia keraminių šparagų ryšulėlis. Ir turistų, ir vietos gyventojų itin mėgstami šaukšto formos indai, skirti ruošiant valgį pasidėti maišymui skirtą šaukštą. Šių indų kotus puošia, ko gero, visi ten augantys vaisiai ir daržovės.
Turgus
Vaisius Vičenzos provincijos gyventojai perka prekybos centruose, kur pasirinkimas – išties didelis. Tačiau norėdami įsigyti pigiau važiuoja į Krespano (Crespano) turgų. Prieš Velykas Italijoje buvo braškių sezonas, todėl turgus raudonavo nuo šių uogų. Tiesa, braškės vežamos iš Prancūzijos, jos supakuotos plastikinėse dėžutėse kaip mūsų prekybos centruose, skiriasi tik kaina. Kartoninis padėklas su 5 kg uogų kainavo 5 eurus. Italams tai atrodo beveik veltui. Nors reikia pripažinti, kad nei kvapu, nei skoniu uogos nė iš tolo neprilygsta prisirpusioms lietuvių lysvėse.
Susidarė įspūdis, kad turgus italų gyvenime – svarbus reiškinys. Įdomu tai, kad turgūs ten neturi specialiai tam skirtos vietos ir vyksta pagrindinėse miestelių aikštėse ir aplinkinėse gatvelėse. Turgaus dienomis transporto eismas uždaromas, prekeiviai susiveža stelažus, išsidėlioja prekes ir prasideda gyva prekyba. Turgus vyksta iki maždaug 15 valandos, po to neparduotos prekės vėl sukraunamos į mašinas, stelažai surenkami ir ištuštėjusiose aikštėse lieka tik kalnai šiukšlių. Tačiau neilgam – jas tuoj pat surenka valytojai, ir pavakarę į švarutėlį centrą ima rinktis miesto gyventojai – pavaikštinėti, susitikti su draugais, išgerti kavos ar stipresnio gėrimo lauko kavinukėje ar alaus bare. Pastaruosius labiau pamėgęs jaunimas. Tiesa, šiltą vakarą jie daugiau būriuojasi ne viduje, o tiesiog gatvėje. Bokalus ar taures pasidėję ant specialiai tam pastatytų apverstų milžiniškų statinių, jie garsiai kalbasi ir įšilę kelia nemažą erzelį. Tik neatrodo, kad kas nors dėl to skaičiuotų decibelus ar įvedinėtų tyliąsias zonas.
Itališkos Velykos
Viešint Italijoje visur lydėjo bažnyčių varpų skambesys. Vietiniai gyventojai juokauja, kad jiems net laikrodžių nereikia – kas pusvalandį skambantys varpai puikiai padeda orientuotis laike.
Velykos laukiamos visur, o tokioje katalikiškoje šalyje kaip Italija – ypač. Verbų sekmadienį italai į bažnyčią skuba tuščiomis rankomis – verbų jie randa prie bažnyčios. Už simbolinę auką ten galima įsigyti sužaliavusią alyvmedžio šakelę. Būtina italų velykinio stalo puošmena – kolomba. Tai didelis kekso formos velykinis pyragas, pagardintas razinomis, riešutais, cukatomis. Jų, įpakuotų į puošnias dėžes, prieš šventes pilni prekybos centrai. Ten pat arba turguje prieš Velykas galima įsigyti ir kito vaikų ypač laukiamo gardėsio – šokoladinių kiaušinių. Kai juos pamatai, tampa aišku, kodėl mažieji italiukai taip laukia Velykų. Šie tuščiaviduriai kiaušiniai – milžiniško dydžio, įvynioti į spalvingą blizgantį popierių, viduje paslėptas koks nors žaisliukas. Nupirkę iš anksto, tėvai jų neslepia – kiaušinis padedamas matomoje vietoje ir puošia namus iki pat švenčių. Lukštenamas jis tik pakilus nuo velykinio stalo.
Beje, viešint Italijoje tokiu ypatingu metu vėlai vakare teko spaudinėti televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio mygtukus ieškant ko nors ramaus prieš miegą. Ramaus vaizdelio surasti nepavyko, užtat vaizdelių su raidele S – kiek nori. Ir tai buvo ne šiaip vaizdo įrašai. Tiesioginiame eteryje pusnuogės merginos atkakliai ragino paskambinti į studiją. Ką jos veikė sulaukusios skambučio – telieka paslaptis…