Bene didžiausia dirbančių mamų bėda yra ta, kad jos nuolat sielojasi, jog skiria per mažai dėmesio savo vaikams. Gerai dirbti ir tinkamai auklėti atžalas – užduotis ne iš lengvųjų. Vienoje svarstyklių lėkštėje – būtinybė aprūpinti šeimą ir noras realizuoti savo gebėjimus, kitoje – kaltės jausmas prieš vaikus.
Kad galėtų eiti į darbą, mama vaiką turi palikti močiutei, auklei arba darželyje. O mažylis su ašaromis akyse prašo jos neišeiti. Jis nesupranta to paslaptingojo žodžio „darbas”. Jam tai yra juodoji skylė, kiekvieną rytą praryjanti mamą ir tėtį. Mintis, kad uždarydamos duris atstumia savo vaiką, labiausiai kamuoja mamas.
Būna, kad kaltės jausmas kyla ir kaip apsauginė reakcija. Nors tėvai mano, jog svarbiausia – suteikti vaikui aukštą materialinį pragyvenimo lygį – kad jis galėtų lankyti prestižinius darželį ir mokyklą, atostogauti brangiuose kurortuose etc. – jie vis tiek giliai širdyje jaučia, jog mažai bendraudami su vaiku negali savęs laikyti puikiais tėvais. Ir tada kaltės jausmas jiems padeda atkurti savigarbą: taip, aš vaikams duodu mažai meilės ir šilumos, bet vis tiek esu geras žmogus, nes dėl to sielojuosi.
Nuolat užsiėmę tėvai kaltę, kad su vaikais praleidžia mažai laiko, bando kompensuoti ir pirkdami jiems dovanas, ir atleisdami pražangas. Tačiau tėvų pataikavimas nesuteikia vaikui pasitenkinimo, o tik ugdo jo godumą.
Daugelis tėvų šiaip taip dar atranda laiko pasidomėti, ar vaikas pavalgė, ar paruošė pamokas ir pan., tačiau pasikalbėti apie šiuo metu jį užgulusias vaikiškas, bet jam labai svarbias problemas, deja, – ne. Jeigu atžalėlė, paskambinusi į darbą mamai ar tėčiui, ima ką nors pasakoti, šie jį nutraukia: „Aš dabar dirbu, neturiu kada!”. Taigi žmogus jau vaikystėje išmokomas apie savo išgyvenimus niekam nepasakoti, nes jie nieko nedomina.
„Darbas man patinka, o tave – myliu”
Vis dėlto pusiausvyrą tarp darbo ir vaikų auklėjimo galima atrasti. Arba bent jau pasistengti ją palaikyti.
Nors mes ne vieną kartą tai esame girdėję, tačiau vis tiek dažniausiai pamirštame: kiekvienam iš mūsų, tiek suaugusiajam, tiek vaikui, svarbi ne bendravimo kiekybė, o kokybė. Bet kuris žmogus jaus malonumą bendraudamas su jumis, jeigu laikysitės šių taisyklių:
Negrįžkite namo peralkę.
Alkio kančios, o ypač po sunkios darbo dienos, bet ką gali išmušti iš pusiausvyros. Prieš išeidami iš darbo pasistenkite sukramsnoti bent sausainį arba išgerti puodelį saldžios arbatos. Tuomet grįžę namo nesijausite tokie suirzę ir lengviau ištversite išsiilgusių atžalų „puolimą”.
Nepersidirbkite.
Per didelė fizinė ar protinė įtampa padidina kraujyje adrenalino kiekį. Tai sukelia dažną širdies plakimą, padidina spaudimą ir dėl to jaučiate susierzinimą. Parėję namo tokios būsenos, savo negatyvias emocijas veikiausiai išliesite ant vaiko, o jis vargu ar supras tikrąją jūsų pykčio priežastį. Užtat jam tikrai liks pojūtis, kad yra nereikalingas pačiam artimiausiam žmogui. Taigi žengdami per namų slenkstį darbo problemas pasistenkite palikti už durų.
Nesakykite tokių žodžių ir užuominų, iš kurių vaikui gali susidaryti įspūdis, jog darbas jums yra svarbesnis už jį.
Vaikas turi būti tikras, kad būtent jis yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje; kad darbas jums reikalingas ir įdomus, tačiau jūsų širdis priklauso vaikui. Darbas jums patinka, o vaiką jūs mylite. Tinkamai išdėliokite prioritetus.
Tėvams bendravimas su vaiku turi būti prioritetas.
Kaip manote, kokios nuomonės apie save turi būti žmogus, kuriam duodama suprasti, kad bendravimas su juo yra niekis, palyginti su sriubos virimu? Deja, dažnai vaikams bandoma įteigti, kad negalima trukdyti mamos, užsiėmusios „atsakingiausiu” pasaulyje reikalu – žuvies valymu ar bandelių kepimu.
Vaikas turi būti lygiavertis pagalbininkas.
Nediskriminuokite vaiko patikėdami jam patį nepatraukliausią darbą namuose. Kodėl būtent vaikas turi nešti šiukšles? Todėl, kad jūs – bosas?
Nekelkite savo vertės vaiko sąskaita.
Jūs – suaugęs žmogus, ir tik dėl šios priežasties žinote ir mokate daugiau. Jūs švariau plaunate indus ir sumaniau žaidžiate kompiuterių žaidimus. Bet jeigu jūs norite, kad jūsų vaikas, kitaip nei dauguma šiuolaikinių vaikų, išaugtų pasitikintis savo jėgomis, tai bendraudami su juo pasistenkite elgtis taip, kad jis nesijaustų nevykėlis.
Darbas neturi būti svarbiau už vaiką.
text>Jeigu darbas yra jums viso gyvenimo prasmė, būtų sąžiningiau neturėti vaikų. Bet jeigu jūsų šeimoje vis dėlto atsirado vaikutis, jis turi jausti, kad yra daug svarbesnis už bet kokį darbą. Vaiko atsiradimas – tai jūsų sprendimas, o ne jo, todėl jums tenka prisiimti atsakomybę.
Poilsio pobūdis turi tenkinti visą šeimą.
Nereikia daryti vaikui „gera” ir rūgščia veido mina eiti su juo į zoologijos sodą. Organizuodami laisvalaikį, derinkite visų šeimos narių interesus. Savaitgaliais suplanuokite namų ūkio darbus taip, kad liktų laiko bendrauti su vaiku ir kad bendras šeimos poilsis jam suteiktų džiaugsmo.
Būkite atidūs klausytojai.
Įsiklausykite į tai, ką jums sako vaikas, atkreipkite dėmesį į intonacijas. Parodykite susidomėjimą tuo, ką jis pasakoja.
Nevertinkite vaiko poelgių, o stenkitės jį suprasti. Taip klojamas tėvų ir vaikų tarpusavio pasitikėjimo pagrindas.
Kadangi jūs esate užsiėmę darbe ir dar turite pareigų namuose, kiekvieną dieną skirkite laiko visaverčiam bendravimui su vaiku. Bendravimo vertė matuojama ne laiko, praleisto kartu, kiekiu, o jo kokybe, kuri pasireiškia dėmesingumu, pagarba ir supratingumu.
Tarkitės.
Pasakokite vaikui apie savo darbą, dalykitės su juo savo mintimis ir jausmais. Savo pavyzdžiu jam parodykite, ką reiškia būti nuoširdžiam. Nebijokite pasiguosti vaikui dėl savo bėdų, pripažinti klaidas. Parodykite, kad juo pasitikite, paklauskite patarimo ir paisykite jo. Tegul vaikas mokosi formuluoti ir išsakyti savo nuomonę.
Neprikaišiokite vaikui dėl duonos kąsnio.
Jokiomis aplinkybėmis net neužsiminkite vaikui apie jo materialinę priklausomybę nuo jūsų. Taip, jūsų vaikas kol kas neužsidirba pinigų, bet kas žino, gal ateityje jūs pats tapsite materialiai nuo jo priklausomas. Nesukurkite precedento – ir senatvėje jums neteks pasijusti nejaukiai.
Tėvų išėjimas į darbą vaikui yra pirmoji pamoka, padedanti suvokti, kad nė vienas žmogus nepriklauso kitam visiškai, kad visi turi tam tikrų pareigų ir interesų. Kuo anksčiau jūsų vaikas tai suvoks, tuo lengviau adaptuosis jį supančiame pasaulyje. Tėvams tik reikia pasistengti parinkti jam suprantamus žodžius.
nu nzn 😛