Belaukiant pavasarinio darbymečio pro sukąstus dantis yra pasakyta: „Vandeny sliekas, o ant kranto niekas”. Suprask, kalbama apie upės ar ežeriuko pakrantėj dienų dienas kiurksančius vyrus, pastaruoju metu – net ir moteris. Čia lygių galimybių kontrolierei nėra ko prikibti. Vandenyje tos lygiavos mažiau paisoma.
Kad lydekos vyras lydeka – suvokiame, tačiau kaip, sakykite, pavadinsite ešerio žmoną? Koks save gerbiantis žvejys pirmadienio rytmetį girsis bendradarbiams, kad per savaitgalį pagavo septynias ešerienes ar sterkienes. Nušauk – taip nepasakys! Pirmiausia jis gali būti neteisingai suprastas, o antra, gali susilaukti feminisčių nemalonės, kam su meškerykočio botagu eina prieš moteris. Žuvies vardas dažniausiai esti vyriškosios giminės. Nuo senų senovės žvejai buvo vyrai, net apaštalas Petras. Jeigu jis nebūtų žvejojęs, kas turėtų kantrybės atverti dangaus vartus kas tūkstantajam. Plūsta juk minios: su tinklais, bučiukais, meškerėmis ir rūkytais unguriais. Taip grūdinasi dangaus vartų plienas. Per amžius vyrams reikėjo lygiaverčio priešo, kurį galėtų pergudrauti, įveikti jėga, apsukrumu ar kantrybe. Kuo gi didžiuosies prieš vaikus ir bobas? Taip gimė šlapias upių ir ežerų įstatymas. Šnekamojoje kalboje žuvų neskirstome pagal lytį. Prieita iki didžiausio absurdo, tik paklausyk, kaip kalbama prie upės: „Karšis buvo su ikrais”.
Apskritai žvejyba nėra sausas reikalas. Ne todėl, kad prie vandens. Pamėgink iš vidaus savęs nepašlapinęs per darganą, vėją ar kepinant saulei kelias paras išsėdėti prie Nemuno, Nevėžio, Dubysos ar Neries. Nepratusiam ant dugno nuospaudų atsirastų. Atitinkamai „graduoto” skysčio tūris padidina žemės trauką, todėl kaip koks Puntukas laikai sau meškerytę ir neimi nieko į galvą. Jeigu kimba, kartais pajudi. „Per darbymetį ir akmuo kruta”, – be abejo, žvejų sugalvotas posakis. Krutėdamas gražiomis mintimis galvoje užkuri lūkesčių katiliuką. Pasvarstai apie tris auksinius norus, apie undinę be meldų peniuaro, apie šamą, vertą rekordų knygos. Tačiau realybė beveik visada verta pūgžlio uodegėlės.
Žuvis matuojama sieksniais. Paupio krūmuose sunku sumeistrauti dvimetrį, todėl pasitenkinama kintančiu tarpu tarp kairės ir dešinės rankos. Paprastai artėjant gimtiesiems namams tas tarpas didėja, o ties troba sunkiai betelpa pro duris. Nutrūkusios nuo kabliuko ar kitaip pabėgusios žuvys pasakojimuose esti daug daug didesnės. O jau šamai, šamai… baubė kaip jaučiai prekybos centre. Į kuprinę įmesta viena kita menkė pažadina kaimo ar gatvės kates, riaumojančias prie galvų grobio. Šeimininkė, peiliu nuo laimikio gramdydama ledą, užsimena apie vėlyvą ledonešį. Ką tu jai gali pasakyt, kad meškeriojai pavėsyje.
Bet būna dienų, kai laimikis pro šalį nepraplaukia. Tuomet nereikia prekybos centro, o žuvies užtenka ne tik katėms, vaikams, bet ir kaimynams. Pas kaimyną nuėjus galima pataisyti po žvejybos pašlijusią sveikatą. Kambaryje likusiai Valančiaus priesakų sergėtojai nesunku pasakyti, kad geras žmogus žolelių antpilu ištrynė strėnas. Dėl konspiracijos šlakelį kitą galima užsipilti ant kelnių. Namuose žvejyba virsta kankyne, bet tik iki kito karto. Jeigu ant kabliuko pasimauna padori lydeka ar sterkas, laimingas žvejys ją nešioja po miestelį, kaimą ar gatvę, visiems leidžia fotografuotis, žuvis tampa pavasariniais atlaidais. Viešieji bendruomenės ryšiai žinią išnešioja po atokiausias trobas. Kitos dienos rytmetį žmogus eina į darbą tarsi išlipęs iš Ernesto Hemingway knygos „Senis ir jūra”. Kodėl jūra? Kodėl ne upė? Statistinis pasaulio lietuvis daugiau laiko praleidžia prie upės. Pagirdė arklius juodose mariose ir grįžo. Dabar sėdi prie Temzės ir sieksniais matuoja duburiuose besiganantį svajonių lyną. Kabliukas lietuviškas. Anglijos suvalkiečių tarme palinkėkime: „Nei žvyno, nei uodegos”…