Pirtis nuo seno yra ne vien sveikatos, bet ir pramogų, poilsio šaltinis. Čia rinkdavosi žymiausia antikos aristokratija, filosofai, menininkai, pirkliai, amatininkai bei kiti visuomenės atstovai. Beveik kiekviena tauta turi savas pirčių tradicijas, kurias iš kartos į kartą perduoda savo vaikams ir anūkams. Lietuvoje ypač paplitusios kaimiškos, rusiškos, o dabar ir šiuolaikinės – suomiškos, turkiškos, japoniškos pirtys bei saunos, kurių kasmet Lietuvoje vis daugėja. Turbūt ne vienas dar iš vaikystės prisimename savo tėvų ar senelių pasakytus žodžius, kad gerai išsivanojus pirtyje, visos ligos prapuola. Pirtis ne tik pagerina savijautą, bet ir apsaugo nuo kai kurių ligų, todėl jei turite galimybę, nieko nelaukite – įsirenkite pirtį, nes ji tikrai jums pravers.
Rinkis pirtį iš anksto
Jei ruošiatės statyti ar rekonstruoti namą, apsispręsti, kokią pirtį įsirengti reikia dar tada, kai rengiate namo projektą, nes pirtis yra ne šiaip vieta nusiprausti, o ištisas patalpų kompleksas su kaitinimosi vieta – garine, priepirčiu, dušais, vandens baseinu. Jei pirtis įrengta atskirame pastate, ten dar gali tilpti virtuvė, miegamieji kambariai, tualetai. Šiuolaikinei pirčiai būtina gera ventiliacija, kaminas arba elektros įvadas ir kanalizacija. Šalia pirties reikalingas ir dvigubai už ją didesnis priepirtis, bent vienas dušas 2-3 žmonėms nusiprausti ir baseinėlis atsivėsinti. Pirtis turi būti suprojektuota taip, kad iš priepirčio galėtumėte išeiti į lauką, kur bus įrengta vieta poilsiui.
Kokią pirtį pasirinkti?
Visas pirtis galima suskirstyti – į tradicines, garo kabinas ir infroraudonųjų spindulių pirtis. Tradicinės – medinės pirtys, kurios dar ir šiandien naudojamos kaimuose,sodybose, vienkiemiuose. Prie tradicinių priskiriamos ir suomiškos saunos bei rusiškos pirtys. Suomiška pirtimi arba sauna vadinama patalpa iš medžio, kurioje temperatūra siekia 90-120°C , o drėgmė joje -10-30 proc. Rusiška pirtis nuo suomiškos skiriasi tuo, kad yra ne tokia karšta, jos temperatūra – nuo 65-90°C, tik daugiau drėgmės – 30-60 proc. drėgmės. Kaimuose ir vienkiemiuose pirtis įrengiama atskirai, toliau nuo kitų pastatų, kuo arčiau upės, ežero ar tvenkinio. Šiuolaikinė teisingai įrengta pirtis nekelia gaisro pavojaus kitiems pastatams. Aišku, išėjus iš pirties, norisi atsivėsinti, ir nėra nieko geriau, kaip pasinerti į šalia esantį ežerą, upę ar tvenkinį. Vandens telkinys – vienintelė priežastis, dėl kurios pirtį reikėtų statyti atskirai nuo gyvenamo namo. Tačiau, jei šalia nėra vandens telkinio, pirtį galima projektuoti ir namo viduje. Šiandien parduotuvėse jūs galite įsigyti kokybiškos ir įvairios pirties įrangos. Abejonės, kad nuo garinės pirties drėgsta namas, visai nepagrįstos. Teisingai įrengta garinė džiovina namą. Minimalūs nuosavame name įrengtos garinės pirties vidaus išmatavimai turėtų būti 2m x 1,6m. Tai – mažiausia garinė pirtis, kurioje galima atsigulti. Į tokią pirtį vienu metu gali užeiti 2-4 žmonės, o priepirtyje eilės kaitintis lauks dar 2-3 žmonės. Taigi užkūrus pirtį, vienu metu galės išsimaudyti 6-7 žmonės.
Kaip įrengiamos pirties grindys?
Senovėje garinėse pirtyse grindų nebuvo. Jas atstodavo iš molio plūkta asla. Vėliau grindys pirtyse buvo klojamos iš sukaltų lentų su nuolydžiu vandeniui nubėgti už pirties. Šiuolaikinės garinės pirties grindys – nepralaidžios vandeniui ir dažniausiai klijuojamos keraminėmis plytelėmis, ant sienų dedant apvadus taip, kad medinė dalis prasidėtų 15-20 cm nuo grindų. Tokias grindis lengva prižiūrėti, nešlampa ant sienų esantis medis. Kad nebūtų šalta vaikščioti basomis ant grindų, dedamos medinės grotelės. Jei garinėje bus vanojamasi vanta, o ant akmenų pilamas vanduo, būtina įrengti kanalizacijos sistemą. Jei pirtis įrengiama ne namo rūsyje ir po ja bus kita patalpa, reikia gerai izoliuoti grindis ir kampus tarp grindų bei sienų.
Kaip įrengti pirties vidų name?
Jei norite įrengti garinę pirtį gyvenamajame name, sienos, kurios liečiasi su vidinėmis namo sienomis, ruošiamos iš karkaso su 5 cm mineralinės vatos šiltinamuoju sluoksniu ir dvigubai storesniu apšiltinimu, jei liečiasi su lauko sienomis ir lubomis. Pirties hidroizoliacijai tinka aliuminio folija dengtas popierius, tarp pirties vidaus apdailos dailylenčių ir folijos paliekamas 2 cm ventiliacinis tarpas. Ilgaamžiškiausias ir stabiliausias karkasas yra iš cinkuoto metalo profilių, tačiau tokį karkasą reikia surišti gipso plokštėmis, o prie jų pritvirtinti plautus laikančias konstrukcijas. Be to, tokią pirtį pabrangins dedamos gipso plokštės ir jų montavimas. Tačiau tokia konstrukcija būtina, jei rengiama bendra dušo ir pirties siena. Medinis pirties karkasas turi būti surinktas iš gerai išdžiovintos ir impregnuotos medienos. Labai svarbu, kad karkasas būtų gerai pritvirtinamas prie patalpos sienų ir lubų bei tarpusavyje sutvirtinamos visų sienų ir lubų dalys. Mūryti pertvaras patalpoje, kurioje bus įrengta garinė pirtis – pinigų švaistymas. Garinės pirties karkaso išorę apkalus dailylentėmis, kartu apsišildoma pirtis ir suformuojama pertvara. Langas garinėje būtinas. Jis gali žiūrėti į priepirtį. Jeigu jo nėra, reikalingos stiklinės pirties durys. Jų stakta turi būti medinė, o pačios durys – pagamintos iš grūdinto, tamsinto stiklo. Durų rankena – iš natūralaus medžio, o vyriai – iš nerūdijančio metalo. Garinės pirties vidaus apdailai geriausiai tinka tokia mediena, kurioje nesikaupia sakai. Kuo medienos santykinis svoris mažesnis, tuo ji mažiau sukaupia šilumos ir prisilietus mažiau „degina”. Labiausiai tinka liepa, bet gali būti ir drebulė ar juodalksnis. Labai mažai sakų turi šiaurės eglė – tradicinis Suomijos pirčių medis. Svarbu, kad iškalus dailylentėmis, patalpos drėgmė santykis neviršytų 40 proc. Drėgnoje patalpoje dailylentės išbrinksta, o pakūrus pirtį išdžiūsta ir lieka plyšiai. Kad gerai įkaistų plautai, juos geriausia gaminti iš labai lengvos afrikietiškos abaši medienos. Norėdami mėgautis visa pirties šiluma, tarp viršutinio plauto ir lubų turėtumėte palikti 1-1,2 m tarpą. Taip patogu sėdėti ir nesunku užlipti ant 40-45 cm aukščio plautų, laiptelis neturėtų būti aukštesnis kaip 30 cm. Atsisėsti reikia 40 cm pločio plauto, o atsigulti – ne siauresnio kaip 60 cm pločio plauto.
Jei pirtį statysite lauke
Lauke, atskirai nuo gyvenamo namo, pirtis statoma iš neplonesnių kaip 20 cm skersmens rąstų. Tačiau tokios rąstinės pirties sienos gerai išdžiūsta tik vasarą. Žiemą rąstuose kaupiasi garai, kurie šaltą dieną virsta ledu. Kad rąstai nesupūtų, naudojantis pirtimi ir žiemą, reikia pirties sienose įrengti garo izoliaciją kaip ir įrenginėjant pirtį gyvenamajame name, arba pastatyti senovinį pečių, kuris kūrenamas pusę dienos, o vėsdamas per kelias dienas išdžiovina visas sienas. Labai gražiai atrodo karkasinė pirtis, kurios apdailai panaudojama dailylentės, imituojančios rąstus.
Ką reikia žinoti apie krosnelę
Krosnelė – kiekvienos pirties širdis. Ji gali būti kūrenama malkomis arba kaitinama elektra. Senovinės krosnys garinę pirtį apšildė akmenyse sukaupta šiluma. Tai iš tiesų geriausias šildymo būdas, tačiau tokios krosnys pirtyse užima labai daug vietos. Jos kūrenamos 4-6 valandas, be to, reikia daug malkų. Tokią krosnį galima įrengti tik kaip papildomą pirties krosnį, kuri kūrenama turint daug laiko. Tradicinė krosnis turi stovėti toliau nuo medinių pirties konstrukcijų; šalia jos nesaugu vaikščioti, jai būtinas kaminas. Todėl kur kas pigiau įsirengti elektrinę krosnelę. Iš skardos padaryta malkinė krosnelė orą šildo per metalą, o akmenys čia skirti tik garui išgauti. Tokia krosnelė pirtį įšildo per valandą, jai reikia mažiau vietos, negu susėtai iš akmenų ar sumūrytai iš plytų.
Krosneles reikėtų pirkti tik kokybiškas ir laikytis gamintojo rekomendacijų. Per mažoje metalinėje krosnelėje malkos greitai sudegs, o per mažo galingumo elektrinė – įšildys pirtį tik per kelias valandas ir nelaikys karščio maudymosi metu. Per daug galingos krosnelės greitai įšils, tačiau nepakankamai įkaitins akmenis, ypač ją kūrenant malkomis.
Jei pirtyje ant akmenų pilsite vanduo ir taip drėkinsite pirtį, elektrines krosneles reikėtų rinktis pagal jose sutalpinamų akmenų kiekį. Nuo akmenų kiekio ir temperatūros priklauso kiek ir kokio išgausite garo.
Tie, kas mėgsta drėgnas pirtis, gali pasirinkti krosneles su garo generatoriais arba atvesti garą iš garo generatoriaus sumontuotoje gretimoje patalpoje. Prietaiso valdymo pultais garo kiekį galima reguliuoti ir pasirūpinti, kad išėjus iš garinės ji būtų išdžiovinta. Kitu atveju, pirtį išdžiovinti po maudymosi galima palikus įjungtą krosnelę ir ventiliatorių.
Yra ir tokių krosnių, kurios patalpą drėkina tuo pačiu principu kaip ir molinė rusiška krosnis. Tokios krosnies viduryje įmontuotas 100 kg akmenų konteineris. Jame reguliuojant akmenų temperatūrą nesikeičia, garinės pirties temperatūra, galima gauti tiek vėsų, tiek labai karštą garą bei per akimirką sukurti maksimalius drėgmės ir karščio svyravimus. Pačios pirties oro temperatūra reguliuojama atskirai.
Pasirūpinkite ir ventiliacija
Karštas oras pirtyje kyla nuo krosnelės ir atšaldamas juda į tolimiausią kampą, kur leidžiasi žemyn ir palei grindis patenka prie krosnelės sudarydamas ratą. Labai svarbu, kad šiame rate būtų užtikrintas geras oro tiekimas, ištraukimas ir temperatūros davikliai. Priešingu atveju, oras ilgai neįšildys pirties, krosnelė automatiškai išsijungs dar jai neįkaitus, o kai kurios pirties medinės konstrukcijos įkais daug daugiau nei reikia ir palikus ją be priežiūros, gali kilti gaisras. Garinės pirtys, ypač kūrenamos malkomis, visada yra padidinto gaisro pavojaus vieta. Tadol reikėtų įrengti ir priešgaisrinį vandens purkštuką, kuris įsijungia 180° C. Tai nebrangu, jei jis montuojamas kartu su vandentiekiu.
Geriausias pirties vėdinimas, kai pirtis įjungiama į bendrą viso pastato ventiliaciją (jei ji namo viduje), bet pirties patalpai – montuojamas atskiras oro tiekimas ir ištraukimas. Rengiant atskirą oro ištraukimą iš pirties, nereikia apsiriboti tik garine, o kartu vėdinti ir priepirtį. Mažoje pirtyje maudantis oras per valandą turi pasikeisti 6-8 kartus, o esant aukštoms temperatūroms (pagal kai kurias suomių rekomendacijas) net 10-12 kartų. Kai pirtyje stinga deguonies, pradeda svaigti galva, darosi silpna. Paprasčiausias pirties vėdinimas, kai oras patenka pro plyšį po durimis ir išeina pro angą priešinės sienos viršuje. Tačiau taip vėdinant iš pirties pašalinamas karščiausias oras, dėlto apačioje būna šalta. Šios problemos išsprendžiamos įrengiant priverstinę ventiliaciją, kai šaltas oras patenka į pačią karščiausią vietą virš krosnies, o ištraukiamas iš šalčiausios vietos, esančios toliausiai nuo jos. Žinoma, geras ir natūralus vėdinimo būdas, kai šviežias oras patenka prie pečiaus, o ištraukimas įrengiamas tolimiausioje nuo pečiaus vietoje, 1m aukščiau negu tiekiamas oras.