Sprendžiant jau įsisenėjusį žemės, esančios netoli marių prie „Ekrano” gamyklos, grąžinimo klausimą, netikėtai susikirto Panevėžio mero V.Matuzo ir apskrities viršininkės Gemos Umbrasienės pozicijos.
Pirmasis norėtų, kad grąžintinoje žemės vietoje liktų visiems prieinama poilsio zona su paplūdimiu ir įvairiomis paslaugomis.
Tuo tarpu G.Umbrasienė netikėtai stojo ginti žemės savininkus ir tuo labai nustebino miesto vyriausiąjį architektą Rimantą Paužą.
Nors tiek meras, tiek apskrities viršininkė ir kalba apie galimus kompromisus, tačiau atrodo, kad jis taip ir nebus pasiektas, o tašką šioje istorijoje padės teismas.
Mūšis dėl žemės tęsiasi
Paplūdimys prie „Ekrano” gamyklos, ko gero, tapo paskutiniu dideliu mūsų mieste mūšio lauku tarp valdininkų ir žemės paveldėtojų.
Dėl šio ginčo pernai paplūdimio viziją sukūrusiai Panevėžio savivaldybės administracijai teko sustabdyti detalųjį teritorijos planą rengusius projektuotojus.
Pagal planą pagrindinis miesto paplūdimys turi tapti savivaldybės nuosavybe, o naudotis ja galėtų visi norintieji.
Apskrities vadovė kirto savivaldybei
Su tuo nesutinka potencialūs marių krantinės paveldėtojai ir Panevėžio apskrities viršininko administracija.
Ši valstybės institucija šių metų pavasarį suabejojo miesto teritorijų planuotojų užmačių teisėtumu ir drauge tapo netikėtu, bet rimtu sąjungininku žemę paplūdimyje norintiems atgauti paveldėtojams.
Neseniai apskrities viršininkė G.Umbrasienė rekomendavo miesto tarybai netvirtinti detaliojo plano, nes tai prieštarautų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.
Viršininkei pavaldūs teritorijų planavimo specialistai pabaksnojo kolegoms iš Panevėžio savivaldybės, kad šie net 10 metų pavėlavo su savo norais – pagal galiojančius įstatymus detalųjį rekreacinių vietų planą buvo būtina patvirtinti dar iki 1995 metų birželio.
Tašką turės padėti teismas
Prieš kelias dienas miesto savivaldybės administracijos padėtis tapo dar sudėtingesnė – Panevėžio administracinio teismo raštinėje atsirado jos veiksmus skundžiantis ieškinys.
Dabar jau ir teisėjai aiškinsis, ar tik savivaldybės valdininkai nebando neteisėtai ir įžūliai steigti miesto rekreacinę zoną ant privatiems asmenims privalomos grąžinti smėlėtos pakrantės ir tokio pat grąžintino pušinėlio.
Drauge teismai atsakys į klausimą, ar keli privatūs asmenys gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į teritoriją, kuri susiklosčius aplinkybėms tapo visuomenės poreikio zona.
Už pasiūlymą taikytis grasina teismu
Miesto žmonės ir sovietmečiu, ir pastaraisiais metais ilsėjosi bei linksminosi sovietų valdžios iš keturių panevėžiečių šeimų nacionalizuotose namų valdose. Miesto paplūdimiu tapo tai, kas liko iš jų turėtų valdų užtvenkus Nevėžio upę.
Kas bus beveik 4 hektarų teritorijos šeimininkas, geriausiu atveju paaiškės iki metų pabaigos, blogiausiu – iki 2007 metų pradžios.
Kol teismas spręs, kas dabar yra tikrasis paplūdimio šeimininkas, panevėžiečiams ir toliau teks tik svajoti apie valčių prieplauką, kavinukę, ledainę, sporto aikšteles prie marių.
Panevėžio apskrities viršininko administracija teigia bandysianti švelninti situaciją siūlydama abiem kovojančioms pusėms paliaubas.
Tačiau miesto savivaldybės administracija kol kas nelinkusi galvoti apie jokias paliaubas. Priešingai – apskrities viršininko administracijai miesto politikai grasina teismu.
Palaikymas suteikia jėgų kovoti
Savivaldybės siekį tapti didžiausio miesto paplūdimio prie dirbtinių marių šeimininke teismui apskundęs 69 metų Bronislovas Šipelis jau daugiau nei dešimt metų siekia dalies šios 4 hektarų teritorijos.
Lemiamai kovai dėl teisės atgauti tėvų žemę pakilęs panevėžietis neslepia, kad jo apsisprendimui įtakos turi ir apskrities viršininkės G.Umbrasienės pozicija. Žemės savininkas dabar jaučiasi turįs šiokį tokį politinį užnugarį, o jo advokatas – tvirtesnį teisinį pagrindą pradėti administracinę bylą.
Pasinaudoti tokia kraštutine priemone jau galvoja ir dar vienas paplūdimio pakrantės paveldėtojas Jonas Mackevičius.
Teismui ieškinį parašiusiojo advokatas Ridas Žemkauskas teigia, kad jo kliento pusėje – ir įstatymai, ir moralė, o viską sudėjus į vieną ir 90 procentų sėkmės.
„Savivaldybė tiesiog žaidžia aklai, ir tiek, – teigia R.Žemkauskas. – Šios žemės jau dešimt metų negali būti išperkamos valstybės”.
„Penkiolika metų prašau grąžinti tėvų žemę, – sako B.Šipelis. – Pasenau per tą laiką, pasiligojau. Argi tai nėra verta dar ir man padarytos neturtinės žalos kompensacijos”.
Kovos už gyventojų bendruomenę
Ne mažiau optimistinės nuotaikos ir priešininkų stovykloje.
Savivaldos valdininkai taip pat tvirtina esą įstatymai yra jų pusėje, ir dėl savo moralės jaučiasi visiškai ramūs – kovoja jie ne dėl savęs, o dėl bendruomenės interesų.
Jie taip pat nestokoja optimizmo dėl teismų su žemės paveldėtojais ir apskrities valdininkais baigties. Jų įsitikinimu, savivaldybės šansai laimėti šias bylas irgi dideli – daugiau nei 90 procentų.
„Turėčiau galimybę paveldėti tokią vietą ir aš taip pat elgčiausi, – neslėpė savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Rimantas Pauža. – Todėl ir nejaučiu jokio priešiškumo ieškovui”.
Tačiau elgtis draugiškiau pašnekovas taip pat sako negalįs, nes tokių kaip šipeliai šimtai, o miesto bendruomenė – viena.
Pasiryžusiam su savivaldybe bylinėtis B.Šipeliui statistika yra žiauri – savivaldybė dar nėra pralaimėjusi nė vienos panašios bylos.
Užuodė ir politikos kvapelį
Jeigu žemės paveldėtojo elgesys R.Paužos nestebina, tai apskrities vadovų pozicija jam atrodanti keista ir net politizuota.
Valdininkas pripažįsta, kad kurį laiką rekreacinių zonų klausimas buvo lyg pakibęs ore, tačiau Vyriausiasis administracinis teismas prieš trejus metus suteikė stabilumo žemės reformai.
Painiavos buvo atsiradę dėl to, kad įstatymas iš savivaldų iki 1995 metų reikalavo rekreacines zonas apibrėžti detaliuosiuose teritorijų planuose.
„Nė vienas miestas tada neturėjo tiek pinigų, kad būtų galėjęs parengti visus reikalingus detaliuosius planus, todėl didžioji dalis visuomenės reikmėms reikalingų teritorijų liko pažymėtos tik bendruosiuose miestų planuose, – mena praeitį R.Pauža. – Minėtas teismas išaiškino, kad ir bendrasis planas įrodo visuomenės poreikį konkrečioms teritorijoms”.
Anot pašnekovo, visa tai tikrai žino ir apskrities viršininkė G.Umbrasienė.
„Peršasi tik viena išvada – kažkas šią problemą jau naudoja politikai daryti, – neslėpė savo nuotaikos R.Pauža.- Jeigu apskrities viršininko administracija trukdys miestui įteisinti paplūdimio nuosavybę, bylinėsimės ir su ja”.
Apskritis savo išvadų nekeis
Apskrities vadovė G.Umbrasienė atmeta kaltinimus neva jos vadovaujama institucija ir ji pati politizuojanti paprastą ūkinę istoriją.
„Ir įstatymai, ir moralė verčia mane remti žemės savininkų interesus”, – teigia ji.
Ši problema, anot pašnekovės, būtų išsprendžiama lengvai, jeigu joje nesikirstų du vienas kitam prieštaraujantys įstatymai: vienas palankus savivaldai, kitas – žemės paveldėtojams.
„Miesto detalusis planas neturėtų simbolizuoti nekorektiško valstybės elgesio su žmonėmis, – sakė G.Umbrasienė. – Todėl mes savo pirmųjų išvadų nekeičiame”.
Tiesa, apskrities rekomendacinis tonas jau bus ne toks kategoriškas ir dėl to, tikimasi, bus išgirstas Panevėžio valdžios.
Paveldėtų ne daržus, o paplūdimį
„Oficialus paplūdimio teritorijos detaliojo plano įvertinimas liks toks, koks ir buvo – žemės reformą reikia derinti ir su visuomenės, ir su žemės paveldėtojų interesais, – teigia G.Umbrasienė. – Tačiau tuo pačiu bandysime siūlyti kompromisą, kuris patenkintų ir savivaldą, ir su ja susigrūmusius panevėžiečius”.
Paplūdimio zona yra 4 hektarų ploto, todėl, anot pašnekovės, žemės gali užtekti visiems.
„Įsitikinau, kad žemės paveldėtojai yra linkę derėtis, – sako G.Umbrasienė. – Mainais už grąžintas kai kurias marių pakrantės teritorijas jie, ko gero, atsisakytų pretenzijų į pagrindinį miesto paplūdimį”.
Tokioms nuolaidoms savivaldybės oponentai, ko gero, linkę ne tik geros valios skatinami, bet ir suvokimo, kad sėkmės atveju paveldėtų rekreacinę zoną. Mūšį pralaimėjusi savivaldybė, anot pašnekovės, vargu ar kada nors leistų keisti tos bendrajame plane nurodytos teritorijos paskirtį. Tada savotiškoje aklavietėje atsidurtų laimėjusieji.
Valdžia kovoja ir pažadais
Kai kurie nuosavybės teisės į paplūdimį siekiantys atgauti panevėžiečiai „Panevėžio rytui” teigė, kad tai nėra tokia bėda – jie patys vystytų verslą, leidžiamą rekreacinėje zonoje: nuomotų valtis, pardavinėtų ledus, įrengtų žaidimų aikšteles.
Kiti teigia, kad atgautas žemes išnuomotų verslininkams.
Iš esmės miesto pagrindiniu paplūdimiu šią vietą buvo ir yra galima vadinti tik nebent iš pagarbos smėliui, nes nė viena valdžia taip ir nesiryžo investicijoms.
Tačiau dabar savivaldybės administracija žarsto pažadus, kad jai laimėjus šeimininko statusą viskas ten labai pasikeistų.
Vietoje dabar esamo laukinio pliažo, kuriame yra kelios sukiužusios persirengimo kabinos, kelios šiukšlių dėžės, gelbėtojams namelį atstojantis statybininkų vagonėlis ir išmatomis „užminuotas” pušinėlis, turėtų atsirasti tikras vasaros pramogų miestelis.
Sprendimas – pietinis paplūdimys
Panevėžio meras Vitas Matuzas teigia stebįs situaciją, tačiau teigė nelinkęs jos dramatizuoti ar ko nors kaltinti politikavimu.
„Nenoriu tikėti, kad apskrities viršininkė politizuoja paplūdimio problemą, – sako V.Matuzas. – Apskrities valdininkų poziciją vertinu kaip beatodairišką žemės savininkų interesų gynimą ir miesto bendruomenės poreikių nuvertinimą”.
Problema jau senai būtų buvusi išspręsta, jeigu, anot miesto mero, būtų buvęs įmanomas kompromisinis sprendimo būdas – toks, kokį dabar siūlo G.Umbrasienė.
„Pernelyg šioje vietoje kertasi miesto ir kelių žmonių interesai, kad būtų įmanoma susitarti, – sako V.Matuzas. – Pasirodęs detaliojo plano projektas dar labiau įkaitino aistras.
Nepaisant G.Umbrasienės pozicijos, taryba privalo patvirtinti minėtą dokumentą, nes miestui reikia paplūdimio”.
Vis dėlto meras visiškai nelaidoja nuosavybės teisių į paplūdimį pareiškusių panevėžiečių vilčių. Tiesa, pripažįsta, kad taikos derėtų ieškoti ne dabartinio paplūdimio, o kitoje marių pusėje.
„Šiuo metu daromas detalusis pietinės marių pakrantės planas, kuriame yra ir naujo paplūdimio kontūrai, – sako V.Matuzas. – Jeigu pasirodys, kad įrengti paplūdimį įmanoma ir yra tam pinigų, šiaurės paplūdimio problema gali būti sprendžiama ir kitaip”.
Darius Skirkevičius
www.panrytas.lt