Černobylio atominės elektrinės zona, kurioje ir po dvidešimties metų sklinda radiacija, tampa turistų Meka.
Kontroliniame poste „Ditiatki”, per kurį turėjome įvažiuoti į Černobylio atominės elektrinės šmėklos 30 kilometrų apsauginę zoną, mus pralaikė apie valandą. Pagal sąrašą kariškis kruopščiai tikrino kiekvieno pasą. Aplink – spygliuotos vielos ir perspėjamieji ženklai „Neik, labai pavojinga – radiacija”. Net 160 kilometrų ilgio tvora supa visą radiacija tebeužterštą teritoriją.
Truputį baugu, nes visi žinome gausiantys tegu ir nepavojingą, bet vis dėlto radiacijos dozę. Ramina nebent tai, kad ten, kur važiuosime, dabar jau kasdien dirba žmonės. Kasryt jie atvežami, o vakare parvežami į viešbutį už penkiasdešimt penkių kilometrų nuo buvusios atominės elektrinės. Dvi savaites jie dirba, po to dvi – atostogauja.
Ekskursantai iš skirtingiausių pasaulio kraštų kantriai laukė, nes ekskursija žadėjo būti unikali. Turėjome apžiūrėti Černobylio atominės elektrinės sarkofagą ir mirusį Pripiatės miestą. Jis vos už trijų kilometrų nuo avarijos vietos. Iki 1986-ųjų balandžio 26-osios jame gyveno beveik 50 tūkstančių žmonių. Dabar, po dvidešimties metų, nė vieno.
Buvę gyventojai
Poste laukia ir du buvę Pripiatės gyventojai. Du Aleksandrai – jaunesnysis ir vyresnysis. Prieš dvidešimt metų vienas buvo vaikas, o kitas – apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, kuriam ir teko organizuoti Pripiatės evakuaciją – per porą valandų išvežti iš miesto penkiasdešimt tūkstančių žmonių.
Du žmonės – du požiūriai. Beje, gana skirtingi, nors abu jie dabar gyvena Kijeve ir abiejų gyvenimas ir toliau šiek tiek susietas su mirusiu miestu. Jaunesnysis Aleksandras – Sirota rūpinasi interneto tinklalapiu apie gimtąją Pripetę, o vyresnysis Aleksandras – Esaulovas artimiausiu metu žada išleisti atsiminimų knygą apie Pripetę ir jos evakuaciją.
Iki 1986-ųjų Pripetė buvo eilinis Tarybų Sąjungos miestas. Ir gan naujas – pirmieji namai pastatyti tik 1970 metais. Jis labai sėkmingai vystėsi ir greitai teko statyti jau antrą vidurinę mokyklą. A. Esaulovas pasakoja, jog vakarais Pripiatėje buvo galima išvysti ištisus „paradus” jaunų mamų, stumiančių vežimėlius su kūdikiais. Pagal generalinius planus, miesto gyventojų turėjo padaugėti iki 80 tūkstančių. Atrodė, jog miestiečių laukia puiki ateitis.
Radiacijai atspariausi – tarakonai
„Žiūrėkite pro langus, žiūrėkite, – perspėja mus jaunesnysis Aleksandras, – jei pasiseks, pamatysite laukinius Prževalskio arklius. Jie čia gyvena, nes niekas jų negaudo”.
Iš tiesų – tolumoje kažkas ganosi. Sustojame, išlipame. Jų bent keliolika. Labai norisi prieiti arčiau, bet mums draudžia lipti ant radioaktyvios žolės, nors ją kaip niekur nieko rupšnoja laukiniai arkliai. Aleksandras vyresnysis papasakoja apie trisdešimt kilometrų zonoje gyvenančius šernus. Kai vieną tokį nušovė ištirti, paaiškėjo, jog „jo kepenyse – visas reaktorius”, tiek radioaktyvių medžiagų ten susikaupė. Vėliau dar vieno posto darbuotoja papasakojo apie kitą šerną, kuris žiemą ateidavo kaulyti maisto iš žmonių. Šernai išgyveno, tačiau dauguma paukščių krito, nes jie radiacijai mažiau atsparūs. O tarakonai pakelia net 5000 kartų didesnę radiacijos dozę nei žmogus. Vėliau Pripiatėje mačiau bėgiojant skruzdėles – ir jos ištvėrė radiaciją.
Miręs miestas
Pripiatės nuotraukų ne kartą teko matyti internete. Sulyginus jas su tuo, ką išvydau, pripažinau, kad jos nemelavo – miestas tarsi iš fantastinio siaubo filmo apie pasaulį po trečiojo pasaulinio karo. Krūmais apaugusi centrinė miesto aikštė, apsupta kažkada naujų modernių pastatų – viešbučio, restorano, kultūros namų. Sienos trupa, byra tinkas, daugelis langų išdaužti. Pramogų aikštelėje visiems laikams sustingęs rūdijantis apžvalgos ratas, „laiveliai” supimuisi, į kuriuos jau niekas nebelips. Geltoni elektra varomi automobiliukai vaikams – lyg dekoracija filmui apie pasaulio pabaigą. Žolėje guli kamuolys, kurio niekas nedrįsta paspirti, tolėliau – knyga raudonu viršeliu „Socialistinis gyvenimo būdas”. Prieš dvidešimt metų laikas šiame mieste sustojo. Galbūt net šimtmečiams.
Nuvažiuojame iki Pripetės miesto 1-osios vidurinės, kurioje iki 1986-ųjų mokėsi Aleksandras Sirota. Dalis pastato įgriuvęs, pro išdaužtus langus matyti klasės su nusilupusiais dažais nuo stalų ir sienų. Vienoje jų ant stalo likęs mikroskopo stovas. Kabo plakatai, vienam kampe pastebiu atremtą raudoną vėliavą. Mėtosi vadovėliai ir kiti daiktai. Viskas palikta, nes evakuacija buvo tiesiog žaibiška – tik dvi valandos.
Be darbo, būsto ir pragyvenimo šaltinio liko apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Tais pačiais metais buvo atlikta pirmoji dezaktyvacija – nukastas ir palaidotas viršutinis žemės sluoksnis; po to gyventojams buvo leista grįžti pasiimti kai kuriuos daiktus. Iš pradžių nukentėjusiesiems buvo duota po 200 rublių kompensacijos, vėliau už prarastą turtą iš viso išmokėta milžiniška tiems laikams suma – 130 milijonų rublių.
Darbai mieste tęsėsi. Buvo bijoma, jog paliktose maisto atsargose įsiveis galybė pelių ir žiurkių, kurios platins ligas, todėl maisto atsargos buvo surenkamos ir užkasamos. Kad radioaktyvus purvas upeliais nepatektų į Dneprą, sukastos apsauginės dambos. Palaidoti keli hektarai „rudojo miško” – nuo radiacijos nudžiūvusių spygliuočių.
Atėjus žiemai, reikėjo apsispręsti, šildyti paliktąjį miestą ar ne. Deja, šildymui neužteko išteklių ir miestas praleido pirmą šaltą žiemą. Jau po jos kai kurie pastatai ėmė byrėti. Vėliau, kai tapo aišku, kad gyventi mieste net būsimame šimtmetyje nebus galima, šildymu nebesirūpinta. Palikti likimo valiai pastatai šiuo metu yra avarinės būklės ar netgi apgriuvę, į juos pavojinga užeiti.
Marodieriai ir „samosiolai”
Apleistas miestas, pilnas paliktų daiktų ir įvairių vertybių, tapo įvairiausio plauko vagių, dar vadinamų marodieriais, taikiniu. Iš miesto tempiamas metalas, apylinkėse kertamos radioaktyvios eglutės. Tačiau yra ir kita kategorija teritorijoje nelegaliai būnančių žmonių – tai „samosiolai” (savavališkai įsikraustę). Dažniausia tai seni žmonės iš aplinkinių kaimų, kurie sugrįžo į savo namus. Dešimties kilometrų zonoje šiuo metu gyvena tik viena senukų šeimyna, o visoje 30 kilometrų pavojingoje zonoje įsikūrę apie penkis šimtus. Gyvena iš pensijų, iš to, ką užsiaugina darže, gaudo žuvį, renka grybus.
Parduotuvių čia nėra, tačiau važinėja prekeiviai. Kai kurie nuskurdę gyventojai reguliariai vaikšto į Pripiatę pasirinkti daiktų. Deja, net milicija prieš juos faktiškai bejėgė, nes gali tokiam pažeidėjui nebent išrašyti 150-300 grivinų (apie 200 litų) administracinę nuobaudą, kurios sulaikytasis vis vien nesumokės, nes nieko neturi.
Eksperimentas su reaktoriumi
„Fotografuoti galite tik vaizdą dešinėje pusėje”, – perspėjo A. Esaulovas. Kuo arčiau garsiojo sarkofago – tuo daugiau draudimų. Vis dėlto sarkofagą nufotografuoti leido. Tikino, kad radiacija čia netgi mažesnė, negu kai kuriose vietose už trisdešimties kilometrų zonos ribų.
Įspūdis toks, kad tai didžiulis gremėzdiškas pastatas, kurio viduje dar vyksta ir ilgai vyks pavojingi procesai. Tik tiek. Beje, greitai jį turėtų uždengti dar vienu – papildomu – gaubtu.
Yra net kelios versijos dėl avarijos priežasčių. Tai ir darbuotojų aplaidumas, ir netobula reaktoriaus konstrukcija. Pagal oficialiąją – avariją sukėlė eksperimentas-testas, kurį darbuotojai atliko avarijos išvakarėse ir kurio metu buvo atjungtos automatinės apsaugos sistemos. Procesai reaktoriuje tapo nebevaldomi, nugriaudėjo keli sprogimai, kurie išsvaidė po apylinkę gelžbetoninius blokus. Iš 190 tonų radioaktyvaus kuro 90 proc. pateko į atmosferą. Pagal tai, kiek radioaktyvių medžiagų pateko į aplinką, avarija Černobylio atominėje elektrinėje prilyginama keturiems šimtams Hirosimų. Beje, tas eksperimentas turėjo būti atliktas arba Černobylio, arba Ignalinos AE, kurių reaktorių konstrukcija identiška.
Žmonės nebuvo nei perspėti, nei informuoti, kas jų laukia gavus didelę radiacijos dozę. Tokioms dozėms netgi nebuvo pritaikyti turimi dozimetrai. Pirmą avarijos dieną gaisrininkai, daugelis darbuotojų ir cechų viršininkai dirbo pavojingai arti reaktoriaus. Temperatūra kai kuriose pastato vietose pakilo iki 3000 laipsnių Celsijaus, lydėsi konstrukcijos, patalpose tekėjo lavos upės. Žmonės grįždavo apdegę, kamuojami stipraus pykinimo – taip pasireiškia mirtina radiacijos dozė. Mažiau nukentėjusieji buvo pasmerkti spindulinei ligai, invalidumui bei onkologiniams susirgimams. Pirmieji atskubėję miesto gaisrininkai gavo tokią dozę, jog juos prižiūrėdami Maskvos gydytojai patys susigriebė spindulinę ligą.
Kitą dieną po avarijos sraigtasparniai liepsnojantį reaktorių „bombardavo” švinu. Tai buvo klaida, nes didžiuliame karštyje švinas išgaravo ir į atmosferą pateko dar daugiau radionuklidų. Vėliau reaktorius buvo gesinamas, parašiutais nuleidžiant maišus su smėliu, boraksu ir kitomis medžiagomis. Tie, kurie pagal normatyvus turėdavo išbūti pavojingoje zonoje ne ilgiau kaip tris minutes, išbūdavo daug ilgiau ir gaudavo iki 100 rentgenų. Darbai tęsėsi, iš visos buvusios Tarybų Sąjungos teritorijos buvo vežami žmonės likviduoti avarijos padarinių. Jų pastangomis, praradus sveikatą, – daugelis iš jų susirgo ir tapo invalidais – 1986-ųjų lapkritį reaktorius uždengiamas sarkofagu. Konservavimo darbai elektrinėje tęsiasi iki šiol.
Tampa turistų Meka
Avarija padarė didžiulę ekologinę žalą, turėjo milžiniškas socialines ir politines pasekmes. Radioaktyviomis medžiagomis užteršta 5,7 mln. hektarų teritorija, radioaktyvių kritulių šleifas nutįso per Europą iki pat Italijos, pasiekė net Skandinavijos šalis. Nuo katastrofos daugiau ar mažiau nukentėjo 9 milijonai žmonių. Tuometinėje Tarybų Sąjungoje daugelis faktų buvo įslaptinta, netgi gydytojams buvo draudžiama susieti pagausėjusius susirgimus su avarija Černobylio AE.
Dabar, praėjus dvidešimčiai metų ir sumažėjus radiacijai, Černobylio „zona” po truputį tampa legendomis apipinta turistų iš viso pasaulio Meka.