Mieste nemažėja nukentėjusiųjų dėl pavojingų veislių šunų – tai jų auklėjimo, o ne vien dresavimo klaidos
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė teigia, kad, pavyzdžiui, į pavojingos veislės šunų sąrašą patekusių amerikiečių Stafordšyro terjerų Lietuvoje nuo 1999 m. iki šių pradžios smarkiai sumažėjo – nuo 105 iki 45 oficialiai registruotų šunų. Apmaudu, kad ne visi, turintieji leidimą laikyti pavojingų veislių šunis, moka tinkamai juos auklėti.
Kauniečių nestebina, kad kai kurių pavojingų veislių (amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, brazilų mastifas, turkų aviganis, Kaukazo aviganis, Pietų Rusijos aviganis) atstovus galima pamatyti vedžiojamus parkuose, skveruose, mokyklų stadionuose, prie gyvenamųjų namų ir kitose panašiose vietose, kuriose jiems draudžiama rodytis. Agresyvaus elgesio šunų savininkai dažniausiai ir patys
agresyviai ir grubiai atsako į praeivių pastabas. Dar blogiau yra tai, kad šių veislių šunys dažnai vedžiojami be antsnukių, todėl nemažėja sudraskytų mažų šunelių ir apkandžiotų žmonių.
Anot R.Kazlauskaitės, net ir stabilios psichikos pavojingos veislės šuo, netinkamai jį auklėjant ir dresuojant, gali tapti pavojingas visuomenei.
Turintieji leidimą veisti pavojingų veislių šunis ne visuomet teisingai supranta kalės ir jos mažylių tarpusavio santykius. Anot 30 metų dresuojančio šunis Karolio Masilionio, nereikia baimintis, kai kalė urzgia ant savo mažųjų ar net prispaudžia kurį nors iš jų letena prie grindų – tai normalus elgesys. Mat kalė tokiais veiksmais parodo savo pranašumą, moko mažuosius pagarbaus elgesio su suaugusiu šuniu. Bežaisdami šuniukai mokosi valdyti sukandimo jėgą – per smarkiai įkąstas broliukas ar sesutė tuoj pradeda inkšti.
Per šešias savaites, kurias šuniukai praleidžia su savo motina, mažyliai įgyja elementarių įgūdžių, o kitas jų gyvenimo laikotarpis (3-5 mėnesių amžius) vadinamas baimės periodu. Būtent šiuo laiko tarpsniu padarytos auklėjimo klaidos gali skaudžiai atsiliepti tolesniame šuniuko gyvenime. Anot K.Masilionio, įsigijusieji kelių mėnesių šuniuką visų pirma turi atsisakyti namuose garsios muzikos, triukšmingų pobūvių, nenaudoti didžiulį garsą sukeliančios pirotechnikos. Draugiškos elgsenos su savo gentainiais ir žmonėmis šuniukai gali išmokti „darželyje”.
Kokios grubiausios pavojingų veislių šunelių ir jų mišrūnų auklėjimo klaidos, kurias vis kartoja keturkojų šeimininkai? „Didžiausia klaida – šunelio atskyrimas nuo žmonių, – tvirtina dresuotojas. – Taip elgiasi tie savininkai, kurie nori užsiauginti pavojingos veislės šunį savo ir būsto apsaugai, tačiau šunelis, pažinodamas tik savo šeimininką ir nemokėdamas bendrauti su aplinkiniais, tampa bailiai agresyvus”. Tad norintiems užauginti normalios psichikos pavojingos veislės šuniuką, reikia, kad jis nuo 3 iki 5 mėnesių amžiaus lankytų bendraamžių susibūrimus – vadinamąjį šuniukų darželį. Per du mėnesius šuniukai išmoksta atskirti, kas yra gerai ir kas – blogai bendraujant su savo bendraamžiais ir žmonėmis. Tokiems užsiėmimams pritaikoma žaidimų metodika, dresuotojas visas komandas duoda ramiai, švelniai.
Užsiėmimuose šuniukai bendrauja vienodomis teisėmis, nes jų amžius yra panašus, nėra lyderių, galinčių gąsdinti savo dydžiu, skriausti mažesnius už save. „Stebint paaugusių buvusių „darželinukų” elgseną, nesunku pastebėti, kad jie gerokai rečiau, nei nemokyti jų bendraamžiai, įsivelia į tarpusavio peštynes. Taip išauklėtas šuniukas nekels jokių problemų nei jo šeimininkui, nei aplinkiniams”, – įsitikinęs K.Masilionis.