„Mūsų kaimo jaunimas ne į užsienius išvažiavo – į kapines”, – liūdnai pajuokavo Šilutės rajono Kalnujų kaimo ūkininkė Ona Ablonskienė. O ir 90 procentų vyresniosios kartos kalnujiečių per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė ne naujose trobose, o – šešios pėdos po žeme…
Kai kas šį pamario kaimą, pagarsėjusį savižudybėmis, žmogžudyste ir beprasmiškomis kankinančiomis mirtimis, pavadintų prakeiktu, tačiau neprietaringa saujelė senbuvių yra įsitikinę, jog kaimą sunaikino „žaliasis maras” arba – degtinė.
Bėdos iš sugriuvusio šulinio
„Nėra čia sensacijos; visi mažieji kaimai Lietuvoje ištuštėjo, na, ir mūsiškis sunyko. Bet Kalnujai, ko gero, išgarsėjo dėl mūsų sodyboj potvynio apsemto ir užgriuvusio šulinio, kai vietinis laikraštis suuodė, kad laukiuosi dešimto kūdikio, ir neturim vandens. Tada seniūnas mums parūpino naują šulinį, ir sykiu pasklido gandas apie tragišką kaimo lemtį” – sakė raudonskruosčių pametinukų būry mus pasitikusi 38-erių ūkininkė Vilma Jucevičienė.
Papasakojo, jog kaimo griūtis prasidėjo, iširus Usėnų tarybiniam ūkiui, kai nebeliko kiaulių nei raguočių fermų, arklidžių nei mechaninių dirbtuvių. Kalnujų kolūkiečiai niekuomet negarsėję stachanovietišku darbu, išgėrinėdavę, mizeriškas algas triukšmingai aplaistydavę, bet ir nebuvo rajone paskutinieji. Daugeliui buvę per toli į darbą Šilutėj važinėti, tad, neišmanydami ko griebtis, puolę į neviltį. Vilmai ir Svajūnui Jucevičiams pasisekė; atsiėmę 11 hektarų tėvų žemės, brolių ir seserų padedami, pradėjo auginti grūdus, kiaules ir braškes. Vyriausiąjį, dvidešimtmetį sūnų išleidusi uždarbiauti į Airiją, kitą – į amatų mokyklą, gausi šeima vargsta, bet nebadauja. Šeimininkė siuva, mezga, pati duoną kepa. Mažyliai Leonardas, Žygimantas, Kasparas žąsų negano, bet ir nedykaduoniauja. Auga artojai, grėbėjėlės, šokėjėlės; didžiuojasi motina. – Manęs pijokai nemėgsta, nes vos išvydusi kokį, sukeliu šaršalą”, – sakė gražios baltos sodybos, kurios mūrus šeiminykščiai savom rankom kaip deimantą gludino, gaspadinė.
Mirtis – džinas, paleistas iš butelio
Pašnekovė neprisimena, į Kalnujus ar į kaimyninius Stremenius pirmiau atklydo giltinė su pilstuko buteliu kaulėtoje plaštakoje. Ar sutuoktiniai Marta ir Alfredas anksčiau supleškėjo gaisre, su visais batais kritę parūkyt į lovą, ar jų jaunas kaimynas Vytas Liševskis, ilgus metus kentęs sąnarių skausmą, nugaravo nuo smalkių? Vežęs seniūnas jį reabilitacijai į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę, bet „nebemačijo”.
Paskui vieną pavasarį Jucevičių kaimyno Romo apirusius palaikus žmonės surado, nutirpus pusnims. „Turbūt žmogui nuo pilstuko protelis pasimaišė, kad, prie savo namų drabužius numestus palikęs, pusnuogis į kitą pusę patraukė ir pasiklydo?” – svarsto moteriškė.
Pasak Vilmos, Kalnujuose niekas samanės neverda; tai iki maldos namų – penketas kilometrų, o to brudo iš artimesnių kaimų žmonės parsineša. Prieš keletą metų negyvas krūmuose, „brogos” katile rastas dvidešimtmetis daugiavaikės Torkelių šeimos sūnus Manfredas esą, šią viręs pasamdytas kažkokio „verslininko”. Jis laikė įsitvėręs pliką elektros laidą…
Dar vienas Jucevičių kaimynas, Edmundas, šiuo metu atlieka bausmę kalėjime. „Mano vyrą jo sugyventinė pakvietė: „Edma pusbrolį užmušė!” To paklaikusio akys stulpu stovėjo, neprisiminė nužudęs, jis ir nebuvo koks piktybinis”, – gailisi kaimyno Vilma.
Moteris prisimena ir sniego pusnyse paskutinį kvapą išleidusią, į ledokšnį sustingusią Ziną, ir nelaimingos meilės bei girtuoklystės pražudytą Stasę. Vienuolikos vaikų, išbarstytų po prieglaudas, motina pasikorė iškart po to, kai „spirite sudegė” jos sugyventinis.
„Gyvenimą pradėjom nuo nulio”,
– sakė Ona Ablonskienė, ūkininkaujanti atsiimtoje savo tėvų žemėje, ir kiekvieną iš devyneto savo numylėtų karvučių šaukianti vardu: Žibute, Mažyle, Gerute… „Gal melžėja nori ateiti, priimčiau?” – šelmiškai kvietė Ablonskienė.
Kolūkio laikų moteris atsižegnoja; anuomet su vyru plūkėsi galvijų fermoje, tris auginamus mažus vaikelius rizikuodama palikti vienus namuose. „Anuomet ar žmogus gerdavo, ar kitaip prasikalsdavo, vis tiek privalėjo dirbti, ir ūkvedis skirstė darbus. Ar tu mažiau dirbi, ar daugiau, vis tiek atlyginimą gavai. O jau dabar turi dirbti… Kai staigiai prasidėjo kolūkio griūtis – darbo nėr, technikos žmonės neturi, ir viskas; girtavimo liūnan…
Mūsų jaunimas išvažiavo ne į užsienius, o į kapines, o mes štai, senimas – tebesam, užtat kad niekuomet nebandėm neviltį stiklinėj skandinti”, – kalba moteris, tikinanti jokio sukrėtimo per permainų laikotarpį nepatyrusi. „O, nebent mus su vyru, sulaukusių 75-erių, kas pajaunintų! Prasigyventume ligi kaklo!” – juokiasi linksmų plaučių ūkininkė. Jos vaikai sukūrė šeimas, susieškojo darbus miestuose, ir dabar duoda pipirų gimdytojams, kad šie ant pečiaus nesiilsi. O kol juos augino, ūkininkams teko patiems ir nuvirtusį tvartą atstatyti, ir traktorius nusipirkti: „Ir tų pinigų nebuvo iš kur imti; nusipirkom dar grūdų, apsisėjom laukus, o reik nukulti – nėr kuo žmogui užmokėti. Na, tai pardavėm kelias kiaules, karvę, o tais metais dar nuo liūčių supuvo grūdai, vėl turėjom pagalvoti, iš ko tą sėklą pirkti. Bet po biškį įkibom nagais ir šaknim į tą žemelę”, – vardina sunkios pradžios vargus ūkininkė. Džiaugiasi, kad netenka vien tik iš pensijos skurde gyvalioti – parduodanti pieną, grūdines kultūras, o ir Europos Sąjungos fondų parama pravertusi; bent jau trąšų yra iš ko nusipirkti, naujos technikos, žiemkenčių. Gailisi ūkininkai, kad dėl senyvo amžiaus nebevalioja arkliuko išlaikyti, nei bičių avilių apeiti, bet labiausiai sielojasi, kad nebeprisikels Kalnujai. „Ne, nebeatgims jau kaimas: jauni – seni nuo šnapso išmirė – nesugrąžinsi, tuščias mūsų prospektas… Čia toks rusas atsikėlė iš Klaipėdos nusigyvenęs, tai tupi plikas kaip tilvikas toj troboj. Visus tvartus nugriovė – kaip iš po karo sodyba. Kitos – po gaisrų nudegusios… O mes kiek spėjam, tiek aprėpiam, tiek gyvenam savo dvare”, – juokavo ponia Ona. Vėliau išsiaiškinom, kad tas „dvaras” jau buvo be stogo, nurašytas, bet, išsipirkę ketvirtadalį namo, ir jį restauravę, kukliai, bet patogiai įrengę, Jonas su Ona Ablonskiai netrukus čia švęs savo 50-ies metų vestuvių sukaktį. Gal pasikvies į svečius kaimynus Jucevičius, jauną trijų vaikelių mamą Jolantą Jankauskaitę, Bertašių su jauna gaspadine, ir drauge prisimins gerus ir blogus laikus.