„Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra” (Apd 4,32; I-asis Atvelykio liturgijos skaitinys).
Kristaus prisikėlimo patirtis tapo tikinčiuosius apjungiančiu bendrumu. Tie, kurie patyrėme mūsų ‚ego’ mirtį, Prisikėlimo malonėje naujai išgyvenome ir savo žmogiškumą.
Turbūt svarbiausias mūsų gyvenimo noras ir užsiėmimas – siekis praturtėti. Turėdami jaučiamės esą pilnaverčiais. Kuo daugiau turime, tuo labiau jaučiamės esą galingesni, ramesni, laimingesni. Tuomet jaučiamės tikrai esą; ir nepatiriame sunykimo vargšo būklėje grėsmės. Iš tiesų, mūsų širdys ieško vertės, kurią šis pasaulis vertina – tai, kas leidžia tapti galingu, reikšmingu sau ir kitiems. Be atvangos kaupdami laikiną gėrį, siekiame tapti sau ir kitiems „visagaliais dievais”. Tereikia atskleisti mūsų Tėvynės dienraščių pirmuosius puslapius, ir pamatysime šio pasaulio galingųjų veiklos atspindžius – kaip jie tampa dievais sau ir mums.
Tokia dabartinė mūsų Tėvynė – ten, kur nėra Dievo ir kur tik mainomasi šio pasaulio verte, ten siaučia galingieji pirkėjai. Visgi Dievo nematanti širdis negali neieškoti prigimtinės pilnatvės. Tokia širdies prigimtis – ji turi išgyventi būties tvirtumo ir gėrio džiugesį. Širdis iš prigimties stiebiasi būti valdoma ją sukūrusio Dievo: „padarei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kolei neatsiilsės tavyje (šv. Augustinas, „Išpažinimai”, I,1). O jeigu širdis apsigauna? Tuomet ji būtinai kažką sudievins vietoje Dievo. Pirmiausia ji sudievins save ir visa, kas liudytų jos pačios tariamai turimą dieviškumą – pinigų ir valdžios.
Štai iš tokio kapo Dievas prikelia žmogaus širdį. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas” (Ez 36,26-28; Velyknakčio liturgijos VII-asis skaitinys).
Kapo tamsoje atpažinusi savo pačios mirtį, melu grįstą aistros ir neapykantos pragarą, širdis tampa Dievo prisikėlimu perkurta. Dabar žmogus atpažįstą vienintelį būtiną gėrį – Dievą, kurio žmogus negali turėti, bet tik Juo būti. Taigi Dievą atpažįstanti širdis, atpažįsta Jame save pačią – širdis tampa gyva Dievo Dvasia. Štai ši palaiminga priklausomybė ir yra Prisikėlimo išgyvenimas. Gyvenimas Dievuje, t.y. maldoje ir sakramentų šventimu, tampa mūsų nauja Tėvyne; o Šventasis Raštas – vieninteliu Tiesą liudijančiu dienraščiu su vienintele antrašte: „tave myliu”. Todėl ir „Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų” (Apd 4,33-34).
Taip ir laisva Dievuje širdis liudija: „Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį” (1 Jn 2,1, II-asis skaitinys). Laisva širdis gyvena per Jį, su Juo ir Jame. Tai yra, Kryžiaus mirtimi įskiepyti į Sūnaus atsiduodančią meilę, tampame ir Jo Prisikėlimo dalininkais. Mirtimi ir Prisikėlimu naujai gimėmė, kad gyventume nuolat amžinybėje gimstančio iš Tėvo Sūnaus gyvenimą. Jo Dvasia dvelkia mūsų širdyse, atsiduodama Tėvui ir bylodama: „Aba, Tėve!” (Gal 4,6). Štai čia – augantis mumyse Dievo prisikėlimas.
„Kaip tik gimę kūdikiai, alleliuja, dvasinio, be dėmės trokškite pieno, alleliuja” (1 Pt 2,2), – giedame šio sekmadienio Quasimodo įžangos giesmėje.
Pirmojoje Velykinėje savaitėje iš tiesų patiriame esą naujagimiai, kurie mylime Tėvą ir mylime vienas kitą: „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs.” (1 Jn 2,2-3). Tikėdami Dievo Sūnaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu, Šventojoje Dvasioje įgauname Tėvo įžvalgą – tai yra kartu ir šventumas, ir laisvė nuo bet kokio žemiško sąlygotumo: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?! Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa” (1 Jn 2,4-6). Dvasioje atgimsta ir tikrai prigimtiniu pagrindu suburta žmonių bendrystė.
Prisikėlimo šviesoje į mūsų sielas – nebepriklausomas nuo mirties baimės – įžengia Dievas ir dovanoja savo prigimtinį artumą: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums! „Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią” (Jn 20,19-22, Atvelykio Evangelijos skaitinys). Jau laisvose širdyse patirkime Jo tvirtumą ir Jo pilnatvę! Atvertos Kristaus žaizdos liudija atsiduodančią mūsų neapykantos pervertą Dievo meilę. Tokia ji tapo mūsų, Jo mokinių, džiugesio šaltiniu. Tas kvapsnis, kuris kūrimo pradžioje į mus įkvėpė gyvybę (plg. Pr 2,7), dabar į mus įkvepia patį dieviškumą – Šventąją Dvasią. Taip Dievas Meilė mumyse skleidžiasi, kad būtų per mus kitiems.
Abejojantis skeptikas Tomas, įdėjes rankas į Jo žaizdas ir patyręs Jo atsiduodančios meilės palaimą, sušunka : „Mano Viešpats ir mano Dievas”! Dievo gailestingoji meilė, ne žodžiais, bet krauju ir vandeniu ištekėjo iš perverto šono bei sunaikino Tomo ir žmonijos abejonės jėgą. Dievas pasireiškia visa atnaujinančiu gailestingumu.
Žinia, Vilniaus mieste seselei Kovalskai Jėzus apreiškė savo gailestingumą. Čia pagerbiamas Jėzaus gailestingumo paveikslas. Aušros Vartų madona irgi tituluojama Gailestingumo Motina – Mater Misericordiae. Gailestingumas yra Lietuvos sostinės dvasinė savastis ir tapatybė. Jonas Paulius II-asis, miręs Gailestingumo sekmadienio išvakarėse, irgi buvo didelis Vilniaus madonos mylėtojas. Jo mirtis pirmiausia mums, vilniečiams, paliko žinią. Supraskime ją: Dievas, matyt, nori, kad vilniečių širdys būtų atviros gaielstingumo šventovės, ir kad Vilnius taptų gailestingumo sostine.