Vakar ir šiandien Klaipėdos dramos teatre rodoma premjera – dviejų dalių liaudiška komedija „Raganius” pagal Vinco Krėvės to paties pavadinimo apysaką. Ją į sceną atvedė Kęstutis Macijauskas, kuris yra inscenizacijos autorius, pastatymo režisierius bei vienas iš penkiolikos naujojo spektaklio aktorių.
Su K.Macijausku kalbėjomės premjeros išvakarėse, kai spektaklis jau „lipo į kalną”, jo režisieriui, aktoriams, dailininkei Marijai Benetytei ir kompozitoriui Gintarui Kizevičiui bebuvo likę sudėlioti paskutinius priešpremjerinius štrichus, supinančius realistinį konkretumą ir romantinį pakylėjimą su literatūriniu folklorizmu.
– Prikeldamas kadaise tautiniu vadintą unikalų kūrinį, vėl norite pamaloninti nacionalinės klasikos gerbėjus? Tvirtai užsibrėžėte grąžinti mus, paklydėlius, prie šaknų? – kamantinėjau režisierių, kuriam „Raganius” – ne pirmas tarp bene vienuolikos jo pastatymų inscenizuotas bei režisuotas nacionalinės klasikos kūrinys. Prieš dvejus metus jo inscenizuotas Igno Šeiniaus „Kuprelis” tebesurenka pilnas sales žiūrovų, o Žemaitės komedija „Trys mylimos” scenoje gyvuoja jau trylika metų.
– Be kita ko, porą metų studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji man jau yra pažįstama neblogai. Galima sakyti, net esu ją įsimylėjęs. Ji duoda peno mano sielai. Be to, kiti režisieriai stato užsienio dramaturgiją, o aš noriu, kad truputėlis lietuviškos dvasios irgi būtų teatre. Žinote, į teatrą ateina visokie žmonės – ir intelektualai, ir paprasti. Pastebėjau, į „Kuprelį” ateina net tokių, kurie nėra buvę teatre. Jie atvažiuoja iš kaimo autobusais, susirenka į spektaklį kaip į šventę. Tokie spektakliai – gal ir ne rinktinei publikai, bet ir paprastiems žmonėms kažko juk reikia. Ir edukacine prasme praverčia – pažiūri moksleiviai. Jie šiuos nacionalinės klasikos kūrinius mokyklinėse programose gvildena. Viliuosi, gal teatras jiems padeda pamilti mūsų literatūrą, atrasti jos prasmę ir grožį. Vis dėlto spektaklis – ne knyga, bet jis gali mus su ja suartinti.
– Pats daug skaitote?
– Stengiuosi. Kompiuteris sugedęs, tad nebūna to vakaro, kad į rankas nepaimčiau knygos. Juolab kad gyventi išsikrausčiau į užmiestį, kitų pramogų ten nėra – tik gamta ir knygos. Mane tai su kaupu tenkina.
Kai įsigilini, senojoje lietuvių literatūroje yra tiek gražių dvasingų dalykų!.. Ten – mūsų šaknys, viskas labai artima. Juk dauguma mūsų iš kaimo į miestus suvažiavę. Dabar karaliauja kompiuteriai, jaunimas tapo kosmopolitiškas… Norisi, kad atėję į spektaklį žmonės pajaustų nors truputėlį lietuviškos dvasios – mūsų ištakų, praeities, gamtos…
– Todėl ir pasitelkėte Krėvės kūrybą?
– Jo „Raganius” – labai gražus, klasikinis, kaip sakoma, chrestomatinis kūrinys. Kartu jis prabyla apie dvasingus ir šiais laikais labai reikšmingus dalykus – apie meilę vienas kitam ir gamtai, apie laisvę ir žmogaus likimą. Čia yra ir dviejų pasaulių – materialaus ir dvasinio – susidūrimas, kuris man įdomiausias. Ties tuo ir susikoncentravau: yra du pasauliai – Kukio ir Gugio. Kukis gyvena pagal visuomenės normas, o Gugis – pagal savo širdį. Žinote, Krėvė nuostabiai įsigilino į lietuvio sielą. Jis pirmasis į mūsų literatūrą įvedė, be kita ko, savarankiškos ir laisvos dvasios žmogų, koks yra raganiumi pramintas sodžiaus skerdžius Gugis.
Jau esu sakęs, kad Krėvės herojai sugrąžina mus prie tų šaknų, iš kurių išaugome, prie tų dvasinių vertybių, kurios mums leidžia jaustis laisviems. Neeikvodami per daug jėgų kerštui, neapykantai, pavydui, tuščioms ambicijoms, maniakiškam norui visus atvesti į savo „tikėjimą”, Krėvės žmonės išsaugo dvasinę potenciją kitiems dalykams. Viešąjį gyvenimą jie priima tokį, koks jis yra, o jo prieglobstyje susikuria antrąjį, tylųjį gyvenimą, į kurį visada gali atsiremti ir kuris juos palaiko. Tas antrasis gyvenimas susideda iš savojo teisumo ir doros, nepamintos savigarbos, iš vienokio ar kitokio tikėjimo – dievais, burtais, gamta, sąžine, – žodžiu, iš to, kas žmogui leidžia jaustis žmogumi bet kokiomis sąlygomis.
– Kiek pačiam visa tai, apie ką rašė Krėvė, yra svarbu?
– Esu tremtinių vaikas, gimiau Sibire. Bet užaugau kaime prie Tauragės, ant vaizdingo Jūros upės kranto. Gal todėl man visa tai suprantama, artima, brangu.
– Rašote tik inscenizacijas? Gal dar ką nors artimo literatūrinei kūrybai?..
– Kažkada mėginau kurti apsakymus, bet jie taip ir liko gulėti stalčiuje. Esu parašęs vaikišką pjesę. Gal kada nors ją ir pastatysiu. O šiaip – ne, eilėraščių nerašau, grafomanas nenoriu būt.
– Savo spektakliuose dažniausiai pats irgi vaidinate. Ar sunku save režisuoti?
– Sunkoka… Bet pasirenku kokį nediduką vaidmenį, tik vienoje kitoje mizanscenoje pasirodau. Kad galėčiau viską matyti ir valdyti iš šalies. Kai pats vaidinu, ir aktoriai labiau pasitempę – juk režisierius šalia, „chaltūrinti”nevalia (juokiasi).
Iš tikrųjų aš gi nesu režisierius, jokių specialių mokslų nebaigiau. Bet kai metų daugėja, norisi daugiau režisieriumi pabūti nei aktoriumi.
– Įdomu kodėl?
– Norisi daugiau. Savo kūrinį pamatai iš šono. O būdamas aktorius taip ir nepamatai.
– Pastebėjau, statote vis su ta pačia aktorių komanda?
– Mes – vieno likimo (juokiasi). Vis dėlto aš pirmiausia esu aktorius ir labai gerai suprantu, ką reiškia kūrybinio darbo alkis. Galima sakyti, mano spektakliuose vaidina alkstantys, teatre dažnai nelepinami vaidmenimis. Aš pakviečiu žmones, kurie nori dirbti ir manimi pasitiki.
– Turbūt neturėtume tapatinti Krėvės „Raganiaus” ir Jūsų „Raganiaus”?
– Šiame spektaklyje yra motyvų ir iš kitų Krėvės kūrinių. Pavyzdžiui, Grainio liepa, ji – iš „Skerdžiaus”. Tai vienas iš pagrindinių spektaklio akcentų.
– Žanras – liaudiška komedija?
– Taip įvardijau, bet dabar žiūriu, kad ji – daugiau lyrinė, su grauduliu. Iš pradžių norėjosi pastatyti tiesiog linksmą komediją, bet paskui ji tarsi savaime pasuko giliau. Pamatėm, kad širdagraužis „eina”, ir jo negalima numest.
– Spektaklio veikėjai ir kalbėti bando dzūkiškai…
– Bandome… Turime vieną aktorių dzūką, jis mus ir konsultavo. Vis dėlto spektaklis – apie Dainavos kraštą, jo žmones. Norėjosi daugiau autentikos. Ai, kaip sunku mums buvo dzūkiškai pramokt!..
– Ką veiksite po premjeros?
– Žvejosiu. Minijoje jau turėtų kibti karšiai ir žiobriai. Ką čia slėpti, esu prisiekęs žvejys (juokiasi). Atšils orai, ir trauksiu prie upės…