Nors jūra ošia vienodai, tačiau pavasaris aplanko ir ją. Nedaug kam žinoma, kokie gamtos ženklai liudija permainas jūroje.
Pirmieji pavasario pranašai virš jūros yra sparnuočiai.
Dalį jų klastingos darganos užklumpa migruojant išilgai pietryčių Baltijos pakrantės. Stipraus vėjo gūsiai paukščius nubloškia kelias dešimtis jūrmylių nuo kranto, ir sušlapę bei sužvarbę jie priversti nutūpti ant laivų jūroje. Kokių tik paukščių nematė žvejai: liguistai pašiaušusių plunksnas ant stiebo ir lynų straksinčių varnėnų, didžiųjų ir mėlynųjų zylių, besiblaškančių liepsnelių, kikilių.
Laivas jiems yra paskutinė stotelė prieš pasineriant į nebūtį. Dalis vėjo blaškomų sparnuočių taip ir nepasiekia gimtųjų vietų, išnyksta bangų keterose. Aplink laivus būriuojasi nepasotinamų sidabrinių ir paprastųjų kirų pulkai.
Permainos vandenyje
Šiemet jūroje pavasaris vėlinasi. Vandens temperatūra kyla iš lėto.
Sugeriami saulės spinduliai maišosi skirtingai įšildydami jūros vandens sluoksnį. Šiuo metų laiku vandens savybės yra išskirtinės ir tokios būna tik kartą per metus. Jūros vanduo pavasarį būna pats skaidriausias. Todėl saulės spinduliai skrodžia paviršinį sluoksnį. Pavasarį vandenyje yra daug ištirpusių maisto medžiagų: azoto, fosforo ir kalcio hidrokarbonato junginių. Dumblius ir gyvūnus teigiamai veikia ištirpusio ledo vanduo, kuris sudaro išskirtines sąlygas dumbliams veistis.
Gausėja gyvūnų
Po žiemos, be ištisus metus gyvenančio planktono (laisvai vandenyje plūduriuojančių gyvūnų), blakstienuotųjų, infuzorijų, titnagdumblių, pasirodo tik pavasariui būdingos mikroskopinių dumblių ir žiuželinių rūšys.
Pavasarį vandenyje randame auksadumblių, titnagdumblių (šiaurinės šeriuotės, šaudyklės, trupsnės, žvakidės, apskrituolės, žvaigždūnės), spirale plaukiojančių šarvuotųjų žiuželinių, besirangančių apvaliųjų kirmėlių-nematodų, verpečių-sinchetų. Šie gyviai matomi per mikroskopą.
Dėl gausybės vienaląsčių ir daugialąsčių dumblių ir gyvūnų atsiranda gamtos reiškinys, vadinamas pavasariniu planktono žydėjimu jūroje. Žiedų vienaląsčiai dumbliai neformuoja, o dauginasi sparčiu ląstelių dalijimusi. Tikra planktono žydėjimo prasmė ir grožis atsiskleidžia į jūros vandens lašo turinį pažvelgus pro mikroskopą. Dumblių ir infuzorijų ląstelių formos stebina ypatinga sandaros ir raštų įvairove. Sausumos gėlių žydėjimo analogijas mato tik estetinio jausmo nepraradę biologai.
Pasirodo vėžiukai
Planktono žydėjimas vyksta tik paviršiniuose vandens sluoksniuose iki 10 m gylio, kur dar prasiskverbia didesnė dalis saulės spindulių.
Pavasarinis sujudimas vyksta ir giliau, kur nuolatos tvyro prietema ir tamsa. 20-60 m gylyje biologinius ritmus reguliuoja vandens temperatūra ir paros, mėnesio bei metų ciklai.
Pavasarį priekrantėje galima pamatyti blyškiuosius jūrvėžius. Bet beveik visos patelės papilvėje nešioja sterblę, kuri pavasarį pripildoma rusvų milimetro skersmens sulipusių kiaušinėlių.
Per pavasario ekskursijas smėlio paplūdimiuose šiltomis pavakarėmis jau galime surasti pirmuosius vėžiukus šoklius. Jie, skirtingai nuo kitų savo giminaičių, gyvena vandens atliejos ruože ir paplūdimyje.
Čia pat veisiasi ir žiemoja. Juos galima pamatyti tik vakare, prieš saulėlydį. Dieną vėžiukai tūno įsirausę į smėlį.
Žuvų nerštas
Gražiausias mūsų pajūrio stebėtojui reiškinys yra žuvų nerštas. Menkės, upinės plekšnės, brėtlingiai neršti pasitraukia į druskingesnius vandenis. Menkių nerštas trunka beveik penkis mėnesius.
Nedideliuose gyliuose neršia builiai, ikrus saugoja ciegorių patinai, į priekrantę pradeda telktis otai. Šios plėšrios žuvys neršia gegužę įšilusiuose smėlėtų sėklių vandenyse.
Daugelio dugno žuvų ikrai išneršiami ant dugno, bet išsiritusios lervos kyla į vandens paviršių. Priekrantės srovės išnešioja lervutes toli nuo neršto vietų.
Mūsų priekrantėje gyvavedė vėgėlė ikrų neneršia, o pagimdo jau susiformavusias 60 milimetrų ilgio rainas žuvytes. Tai – vienintelė tokiu būdu besiveisianti žuvų rūšis Baltijos jūroje.
Balandį ir gegužę įšilusiuose vandenyse prie Klaipėdos uosto pietinio molo jūrinėje pusėje susitelkia dideli strimelių guotai. Yra trys strimelių neršto bangos. Tik vidurinioji balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje būna sėkminga. Iš išnerštų ikrų išsirita skaidrios tamsiaakės lervutės. Strimelių nerštaviečių pagrindas yra įvairus. Tai ir po vandeniu esantys priekrantės rieduliai, ir molai su nedideliame gylyje esančiais banguolių sąvašynais, ir žvejų palikti tinklai.
Gelsvi strimelių ikrai yra ir sezoninis gardėsis. Prie šio niekieno nesaugomo maisto aruodo renkasi vėgėlės, plekšnės, pūgžliai ir kitos žuvys. Gausybę atsipalaidavusių pavienių ir gumulėliais sulipusių ikrų išplauna bangos. Juos godžiai sulesa didžiosios antys, rudagalviai kirai, gulbės nebylės, visur esančios pilkosios varnos. Paukščiai kasmet būriais susitelkia prie bendros „šėryklos”.
Pavasariniai žvejų laimikiai
Žuvų neršto laiką vokiečiai pavadino sunkiai išverčiamu žodžiu Schonzeit – gražmetis, gamtos atbudimo, medžioklės draudimo laikas.
Pavasaris – svarbus duoną iš žūklės besipelnantiems žmonėms. Geriausiai hidrologinį pavasarį skiria žvejai pagal vyraujančius žuvų rūšių pokyčius tinkluose. Pokyčiai prasideda dar rudenį. Priekrantėje pasirodo jūrinės žuvys: atgrasios išvaizdos builiai, pūstašoniai ciesoriai, pagausėja menkių. Vėliau į didesnius gylius žiemoti atsitraukia žuvys iš priekrantės. Atgal jos sugrįžta tik pavasarį, kai įšyla priekrantės vandenys.
Hidrologinio pavasario metu pastebima ir retų jūrinių žuvų: keturūsių vėgėlių, gleivių, jūrinių lapučių, taukžuvių, jūrinių buivolų, jūrinių plekšnių. Pasitaiko ir pailgų per metrą ilgio vėjažuvių. Retkarčiais įkliūva ančiuviai ir skumbrės.
Daugelis egzotinių rūšių į mūsų priekrantę užklysta priešnerštinių migracijų metu. Pavasarį pasirodo ir slėpingosios upinės bei jūrinės nėgės.
Pavasarį nuo molų prasideda jau minėtų strimelių pavasarinė žvejyba tinklais ar neįmantriais žvejybos prietaisais: kabliukų virtine ant valo. Strimelės ne užkimba, kaip kai kurie mano, o atsitiktinai persmeigiamos ant vandenyje grėsmingai styrančio kabliuko smaigo. Tokia žvejyba daugiau sėkmės, o ne žuvies elgsenos išmanyno ženklas.
nesupratau nes neskai2iau