Japonų kareivis po ilgų klajonių, užtrukusių daugiau kaip 60 metų, pagaliau išvydo tėvynę
Apie japonų karių begalinę ištikimybę priesaikai ir imperatoriui liudija įvairios istorijos, dažnai primenančios legendas.
Pasaulinės naujienų agentūros surado dar vieną Tekančios saulės šalies atstovą, kuriam likimas skyrė daugiau kaip šešis dešimtmečius klajonių, prasidėjusių Pietų Sachaline ir pasibaigusių Ukrainoje.
Garbaus amžiaus japonas daugiau kaip 40 metų gyvena netoli Kijevo. Mįsle tapo tai, kodėl tik dabar, po Sovietų Sąjungos žlugimo praėjus penkiolikai metų, buvęs karys panoro pamatyti gimtinę.
Pateko į nelaisvę
Antrojo pasaulinio karo veteranas Isinokė Uvanas (83 metų), beveik prieš pusę amžiaus paskelbtas dingusiu be žinios, šiomis dienomis nuskrido į Japoniją, kurią tik iš dalies gali laikyti savo tėvyne. Mat per tą laiką jis prarado Japonijos pilietybę ir beveik visai pamiršo gimtąją kalbą.
„Japoniškai nekalbėjau daugiau kaip šešiasdešimt metų, bet savo artimiausiems giminaičiams pirmiausiai noriu ištarti žodį „konitiva” („sveiki”), – seno kareivio žodžius, pasakytus Tokijo oro uoste, citavo britų BBC. Į Japoniją karo veteranas atvyko dešimčiai dienų kaip turistas, nes turi tik Ukrainos pasą.
Į Tokiją karo veteranas atskrido lydimas vieno sūnų. BBC korespondentas pranešė, jog „imperatoriaus karys sakė, kad yra laimingas, galėdamas aplankyti tėvynę”. „Taip trokštu pasimatyti su savo broliais ir kitais giminaičiais”, – sakė žmogus, ilgai blaškytas karo negandų.
Karo pabaigoje jis kovėsi Pietų Sachaline, kur pateko į sovietų nelaisvę. Dar vėliau jį likimas nusviedė į Ukrainą. Čia jis vedė ukrainietę ir su ja turi tris vaikus, nuo 1965 metų gyvena netoli Kijevo.
Kad I.Uvanas gyvena Ukrainoje, tapo žinoma po to, kai jis paprašė savo draugų padėti jam susiekti su Japonijos pareigūnais.
Ilgai tylėjo
BBC mėgino išsiaiškinti, kodėl I.Uvanas taip ilgai tylėjo ir nesiekė bent pasisvečiuoti gimtinėje. Tokijo oro uoste jį pasitikusiems giminaičiams ir žurnalistams karo veteranas sakė, kad sovietmečiu valdžia jam neleido užmegzti kokius nors ryšius su tėvyne.
Bet kol kas nežinoma, kaip iš Tolimųjų Rytų jis pateko į Ukrainą.
Anksčiau, prieš šią kelionę, I.Uvanas, anot BBC, kalbėjo, kad apie savo gimtąją šalį mažai ką prisimena. „Jau ir nesvajojau kada nors pamatyti Japoniją, – sakė jis interviu Ukrainos televizijai. – Tik prisimenu, kaip žydi sakura”.
Dėl I.Uvano kelionės į tėvynę Japonijos valdžia susitarė su jo giminėmis, kai tapo žinoma, kad karo veteranas gyvena Ukrainoje. Dabar Tokijo pareigūnai sako, kad jam tikriausiai bus sugrąžinta Japonijos pilietybė.
Vienas iš šimtų tūkstančių
I.Uvanas – vienas iš šimtų tūkstančių japonų karių ir civilių, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusių Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje. Vieni jų buvo laikomi karo belaisvių stovyklose, kiti gyveno laisvėje.
Kodėl I.Uvanas liko gyventi Sovietų Sąjungoje, neaišku. Galbūt todėl, kad patekti į nelaisvę jam buvo gėda, nes tai žemino imperatoriškosios armijos karį. Dauguma buvusių karo belaisvių vis dėlto grįžo į tėvynę, nors ir nesijautė didvyriais.
BBC korespondentas Krisas Hogas nurodo, kad anksčiau buvo užfiksuota ir daugiau tokių atvejų, kai japonų kariai, po karo atsidūrę Sovietų Sąjungoje, į tėvynę negrįžo.
Karas po kapituliacijos
Vakarų istorikai teigia, kad Antrasis pasaulinis karas Tolimuosiuose Rytuose baigėsi 1945-ųjų rugpjūčio 14-ąją, kai Mandžiūrijoje buvo sutriuškinta garsioji Kvantūno armija. Nuo tos dienos Japonijos armija nutraukė karo veiksmus prieš JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgas.
Bet karas tęsėsi Šiaurės Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Pietų Sachaline, kur Japonija ryžtingai priešinosi sovietų pajėgoms.
1945 metų rugpjūčio 14-ąją paskelbusi kapituliaciją, Japonijos vyriausybė tikėjosi sustabdyti Raudonosios armijos puolimą. Bet ši armija veržliai puolė visomis kryptimis.
Kai kurie japonų daliniai buvo priversti pasiduoti į nelaisvę, nors dalis karių iš nevilties žudėsi. Bet į nelaisvę vis dėlto pateko keli šimtai tūkstančių japonų, tarp jų ir I.Uvanas.
Filipinuose, kitose Pietryčių Azijos vietose, japonų karių, kurių kova už imperatorių tęsėsi ir po to, kai 1945 metų rugsėjo pradžioje Japonija galutinai pakluso nugalėtojų malonei, dar daug metų buvo intensyviai ieškoma. Jiems ištikimybė karinei priesaikai ir imperatoriui buvo aukštesnė vertybė negu gyvybė.
Žiniasklaida yra aprašiusi daugybę atvejų, kai japonų kariai tik tada nustodavo kariavę, kai jiems sudėti ginklus įsakydavo buvęs tiesioginis vadas. Kitų vadų įsakymams jie nepaklusdavo.