Žalio vario dainos, arba Etninis pozityvas

„Liaudies dainų melodika turi savo aurą, stiprią teigiamą atmosferą – nesvarbu, ar daina liūdna, ar linksma”, – sako grupės „Žalvarinis” įkūrėjas ir gitaristas Robertas Semeniukas.

Toji savita aura, pastiprinta nesumeluotų emocijų ir skambaus moteriško vokalo, nesunkiai pasiekia klausytoją. Praėjusią savaitę Palangos klube „Ramybė” koncertavę „žalvariniai”: vokalistės Ineta, Laurita ir Eglė, bosistas Darius, gitaristas Aidas, būgnininkas Ilja bei elektrine gitara grojantis Robertas – darsyk įrodė, kad roko koncertas gali sukelti kuo tikriausią katarsį…

Matyt, baltų dvasioms patinka tai, ką daro „Žalvarinis”. Grupė, per penkerius gyvavimo metus išleidusi du albumus („Ugnėlakis su Kūlgrinda” 2002-aisiais ir „Žalio vario” – pernai) repetuoja net triskart per savaitę po 4-5 valandas, o paklausti apie nesutarimus dėl bendros kūrybos linijos, muzikantai prisipažįsta, kad jiems tokių problemų nėsyk nebuvo iškilę.

Šiais metais jūsų gretose įvyko pokyčių – iš grupės pasitraukė gitaristas Marius ir bosistas Aurimas, juos pakeitė nauji muzikantai.

Ineta: Taip, du dabar jau buvę mūsų nariai įkūrė savo firmą, nusprendė aprūpinti šeimas, pakeitė savo gyvenimo būdą. Atsisveikinome be jokių pykčių, nieko baisaus neįvyko.

Esate išleidę du solidžius albumus, kokie jūsų muzikiniai darbai šiuo metu?

Ineta: Dabar rengiame trečiąjį, rudenį pradėsime įrašus.

Tai, kaip ir anksčiau, bus liaudies dainų interpretacijos?

Ineta: Iš esmės taip, tačiau su kiekvieno naujo nario atėjimu į grupę muzika truputį keičiasi.

Dabar puoselėjame idėją padaryti karo dainų albumą. Naršome po tautosaką, klausomės senųjų dainų įrašų…

Dabar dažnai kalbama apie tradicinės šeimos baigtį, meilės ir kitokių idealų saulėlydį. Jūsų dainose gvildenamos klasikinės vertybės…

Ineta: Tautosaką, praeitį reikia puoselėti, kad žmonės ją prisimintų ir žinotų, kad ji nepasimirštų, nenumirtų. Tai ir yra mūsų pagrindinė užduotis. Rinkdamiesi dainas, ieškome gražių ir turiningų. O paskui jau ateina forma – daina pati „apsikuria”…

Robertai, kas prieš keletą metų inspiravo tavo idėją įkurti etnoroko grupę?

Robertas: Sukausi tokiame rate, kur skambėjo rokas ir „folkas”, man tai labai patiko. Sumaniau vienkartinį pasirodymą festivalyje, o paskui panorome dirbti toliau. Iš pradžių tai buvo dviejų kolektyvų – „Ugnėlakio” ir „Kūlgrindos” projektas, o po pirmojo albumo nusprendėme įkurti savąjį.

Kur jūs, merginos, mokėtės vokalo?

Ineta: Mes jo mokomės dabar, pastaruosius metus, o prieš tai buvome tiesiog etnodainininkės, ant kurių labai pyksta visi profesionalūs vokalistai, kad nesilaikome jokių taisyklių ir dainuojame atvirkščiai, negu reikėtų… Dabar šiek tiek prireikė tų žinių, kad galėtume atlaikyti valandos koncertą…

Kokie muzikantai susibūrė į jūsų grupę?

Robertas: Aš muzikuoju nuo šešerių metų. Grupėje vienintelis esu muzikantas „su popierium”, kiti – mėgėjai.

Laurita: Mes „be popieriaus”, bet su idėja! Šiaip visos anksčiau buvome metalo muzikos mėgėjos.

Aidas: Aš iš pradžių mėgau metalą, paskui susidomėjau bliuzu. Dabar planuoju vėl grįžti prie bliuzo. Esu iš tų, kuriems reikia daug ir iš karto.

Ar daug kritikos sulaukiate?

Robertas: Kartą man atsiuntė žinutę pasipiktinęs metalistas. Jis rašė: „Jeigu nebliautų tos mergos, būtumėte super „power” metalo grupė Lietuvoje…”

Ineta: Mes ir stengiamės pasitaisyti. Kad ir kaip gaila būtų, mūsų auntentišką bliovimą teko panaikinti.

Jums jis buvo mielas?

Ineta: Taip! Tarp natų ir širdies būdavo, – juokiasi.

Muzikiniame realybės šou „Dangus” jūsiškį „Alaus, alaus” perdainavo Rasa Bubulytė ir Jonas Čepulis. Jums patiko jų darbas?

Robertas: Jono vokalas silpnokas, bet šiaip „faina”. Apskritai tas projektas nieko, bet dalyviai silpni. Tačiau kai tave dažnai rodo per TV, staiga tampi žvaigžde.

Neskaudu, kad jūsų taip dažnai nerodo?

Robertas: Ne, – juokiasi. – Mes darome savo, žinome, kaip ten ir kaip pas mus. Dirbame be jokios korupcijos ar dar kokių intrigų. Tiesiog darome „nuo dūšios”.

Kurį laiką dažnai pasirodydavote LRT laidoje „Lietuvos dainų dešimtukas”…

Ineta: Balandžio 22 d. vėl eisime – prieš vasarą pasirodyti, kad nenumirėme, ir pristatysime vieną naujesnių kūrinių!

Kokia dabar folkmuzikos situacija jūsų lankomose užsienio šalyse?

Robertas: Koncertuojame Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, vasarą važiuosime į Čekiją, Lenkiją… Ten situacija geresnė nei pas mus: Lenkijoje daugiau festivalių, Latvijoje – daugiau kolektyvų ir jų lygis aukštesnis.

Ar visiems jiems pavyksta išlikti originaliems?

Robertas: Nesu užsienio „folko” žinovas, bet, kiek žinau, – estų „folkas” – šaltas, tamsus, latvių – linksmas, o lietuvių kūryboje yra ir viena, ir kita… Bet visi yra skirtingi.

Prie jūsų originalumo prisideda ir sceninis įvaizdis, kuriuo rūpinasi Laurita.

Laurita: Esu tekstilininkė, o drabužiams marginti naudoju raišiojimo meną, arba batiką. Verdu drabužius karštame vandenyje su dažais kubile. Kiekvienas sugalvoja, kokio kirpimo nori, o aš tik dažau. Beje, jie visi – iš labai geros kokybės drobės. Domėjausi tradicijomis, audiniais, juostų raštais. Tiesa, naudoju cheminius dažus – ryškios spalvos tarp pilkų namų ir šaligatvių atrodo įspūdingai. Tradicijas jungiu su naujovėmis, ir išeina toks neostilius.