Dailininkas Franciskas Chosė de Goja (Frantsisko Jose de Goya) aplenkė savo laikmetį taip, kad jo darbai visada atrodo tarsi sukurti mūsų amžininkų. Beveik visa jo kūryba – drąsios paieškos, revoliucingas novatoriškumas.
Neturtingoje šeimoje gimęs Goja padarė greitą ir itin sėkmingą karjerą. Jis gimė 1746 metais skurdžiame miestelyje netoli Saragosos, Ispanijoje. Tėvas dirbo auksakaliu Saragosoje, 1760 metais jo šeima čia persikėlė, ir trylikametis jaunuolis pradėjo mokytis tapybos. Po kelerių metų jis įsitraukė į kruvinas gatvės peštynes ir buvo priverstas bėgti iš Saragosos.
1766 metais Goja papuolė į Madridą. Čia jis susipažino su dvaro dailininkų darbais, tobulino savo meistriškumą ir dalyvavo Madrido menų akademijos konkursuose. Po eilinių kruvinų muštynių Goja su toreodorų trupe vėl leidosi į kelią.
Po kurio laiko jaunas dailininkas atsidūrė Romoje, kur susipažino su italų meistrų tapyba. Nuotykių ir avantiūrų aistra vėl tapo nemalonumų priežastimi: jaunuolis naktį bandė įsibrauti į moterų vienuolyną ir pagrobti savo mylimąją. Pagautas nusikaltimo vietoje Goja turėjo palikti Romą.
1771 metais Goja grįžo į Saragosą. Pakeliui jis užsuko į Parmą, kur dalyvavo akademijos konkurse „Hanibalas nuo Alpių viršūnės žvelgia į Italiją”. Per tris dienas dailininkas nutapė paveikslą ir laimėjo už jį antros vietos premiją. Saragosoje jis tapė freskas bažnyčioje, o vėliau persikėlė į Madridą.
Nelaiminga santuoka
Goja buvo susituokęs su dvaro tapytojo Francisko Bėjaus seserimi Chosefa. Ši santuoka truko apie keturiasdešimt metų, tačiau nebuvo laiminga dėl vyro meilės nuotykių ir sunkaus žmonos charakterio. Iš skaitlingų palikuonių (remiantis įvairiais duomenimis, jie turėjo nuo 12 iki 22 vaikų) išgyveno tik penki. Ir tik vienas iš jų – Franciskas Chavjeras Pedras – tapo dailininku.
Ryšiai su Bėjų šeima pravertė Gojos karjerai: jis buvo priimtas į aukščiausius Madrido visuomenės sluoksnius ir iš jų gaudavo pelningų užsakymų. Įgimtas dėmesingumas Gojai ypač padėjo tapyti portretus.
Gojos karjera sėkmingai tęsėsi: 1795 metais jis tapo akademijos prezidentu. Jam nepakenkė nei Ispanijos užgrobimas, nei ispanų monarchijos pasikeitimas. Pakenkė inkvizicija, prisikabinusi prie ne pagal kanonus traktuojamų biblinių scenų ir paveikslo „Nuogoji macha” – nuogų moterų inkvizicija netoleravo…
Dešimto dešimtmečio pradžioje Gojos pasaulėžiūra smarkiai keitėsi, jo kūriniai prarado optimistiškumą. Negatyvūs reiškiniai dailininko kūryboje atsirado dėl sunkios ligos. Menininkas buvo laikinai paralyžiuotas, iš dalies apako ir visiškai prarado klausą. Gojai tai buvo skaudus smūgis.
Meilė ir politika
Legendos tikina, kad Goja buvo audringo temperamento ir turėjo begalę įvairių meilės istorijų, iš kurių pati populiariausia – ryšiai su hercogiene Alba, įtakinga ir itin turtinga aristokrate, kurią Goja buvo pamilęs.
Sakoma, kad paveikslai „Nuogoji macha” ir „Apsirengusi macha” – tai hercogienės portretai, nors daugelis dailėtyrininkų tuo abejoja.
Dauguma šio nacionalinio dailininko darbų saugomi Ispanijoje. Tačiau ir už šios šalies ribų ypač gerai žinomi jo pilnų patriotizmo, ironijos ofortų ciklai „Kaprizai”, „Patarlės”, „Karo nelaimės”, kur dailininkas pajuokė ispanų aristokratijos, bažnyčios tarnų ydas, vaizdavo siaubo pilnas scenas iš Ispanijos ir Prancūzijos karo. Gojos graviūros yra rimtai tyrinėtos, apie jas daug prirašyta. Pats Goja paliko daugelio graviūrų prierašus.
Dažnai po nekaltais parašais, juokeliais slepiasi svarbus politinis pareiškimas. Fantasmagorija susieta su realybe. Raganos, lekiančios į puotą, buki tinginiai, viena kitą ryjančios baidyklės ar jaunas kvailys, tempiantis ant savo nugaros asilą, turi paslėptą prasmę. Tai turčiai, besipešantys dėl aukso, ir liaudis, ant kupros nešanti išnaudotojų gaują. Tai Ispanija, virtusi beprotnamiu.
Goja buvo humanistas. Jam buvo artimos Prancūzijos revoliucijos idėjos. Ispanijos karalius vadino Goją ateistu ir manė, kad šis užsitarnavo kilpos ant kaklo. Dailininkui inkvizicijos atstovai ne kartą grasino susidorojimu, bet jis liko drąsus ir ryžtingas, pasiruošęs ginti savo teisęs ir įsitikinimus.