Apie Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato patrulių kuopos viršilą 36 metų Virginijų Tumelį kolegos ir pažįstami dažnai sako: „Gimė su policininko marškinėliais”.
V.Tumelis yra iš tų žmonių, kurie nuo pat pirmosios darbo dienos nė karto nesuabejojo pataikę į savas vėžes. Pareigūno galvoje nė karto nešmėkštelėjo net menkiausia mintis keisti profesiją, pasiieškoti lengvesnės tarnybos.
Vaizdingas posakis V.Tumelį lydi ne tik dėl nuoširdaus atsidavimo darbui, bet dar ir todėl, kad jam nuolat pasitaiko atsidurti tokiose situacijose, kai reikia gelbėti žmonių gyvybę.
Nuopelnus įvertino prezidentas
Net keli panevėžiečiai turėtų būti dėkingi V.Tumeliui, kad šiandien regi pavasarėjantį dangų, girdi mylimų žmonių balsus, nors vos per plauką neiškeliavo Anapilin, pasiryžę gyvenimą baigti savižudybe.
Atrodo savaime suprantama, kad policininkas gelbsti nelaimės ištiktus žmones, tačiau toli gražu ne kiekvienas pareigūnas, ypač ne tarnybos metu, sausio mėnesį pultų į ledinį upės vandenį paskui savižudę, ne kiekvienas imtų gaudyti gatvės plėšikus, jei tuomet turi laisvadienį.
Neseniai V.Tumelis su kolega gelbėjo gyvu fakelu virtusį žmogų. Įvairių įvykių užgrūdintam pareigūnui ta diena smarkiai įsirėžė į atmintį, liepsnojančio vyro vaizdas persekiojo sapnuose kelias naktis.
Už išgelbėtas žmonių gyvybes V.Tumelis iš šalies prezidento rankų yra gavęs Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Tai ne vienintelis apdovanojimas už drąsą, sumanumą ir gerai atliekamą darbą. Per 14 tarnybos metų pareigūnas gavo kelias dešimtis padėkų.
Patiko jaustis saugiai
„Šeimos draugai juokauja, kad Virginijui ir ne tarnybos metu tarsi tyčia kas pakiša įvykius”, – sako vienoje Panevėžio įmonėje Atkelta iš 1 p.
keramike dirbanti pareigūno sutuoktinė Zinaida Tumelienė.
Kai Zinaida pirmą kartą išvydo savo būsimą vyrą, nė neįtarė, kad jai lemta būti policininko žmona, kad jų bendrą gyvenimo ritmą diktuos ne šeimos šventės, o sutuoktinio budėjimų grafikai, kad teks nesimatyti po kelias paras arba pasimatyti tik tuomet, kai vienas keliasi, o kitas dar tik grįžta namo, kad bendri laisvi savaitgaliai bus tokie pat reti kaip valstybinės šventės.
Tuo metu, kai Zinaida susipažino su Virginijumi, jis dar nedirbo policijoje. Pareigūno uniformą V.Tumelis užsivilko prieš judviejų vestuves.
Būsimieji sutuoktiniai pirmą kartą vienas kitą išvydo kaimo šokiuose. Merginos akį iš karto patraukė aukštas, dailiai nuaugęs jaunuolis.
Kokia išvaizdos ar charakterio savybė pakerėjo labiausiai ir buvo lemtinga, Zinaida dabar jau nepamena. Pasak moters, viskas susidėjo į vieną.
Ji tvirtai žinojo tik tai, kad šalia V.Tumelio jautėsi labai saugiai. Tą patį Z.Tumelienė sako ir šiandien: šalia savo vyro ji jaučiasi tarsi už sienos.
Paprašyta apibūdinti žmogų, su kuriuo pragyventa jau 15 metų, Z.Tumelienė kiek sutrinka. Moteris kurį laiką renka žodžius ir pasako labai paprastai: „Jis tikras vyras”.
Žmonai pasakė tik apie šlapias kelnes
Tomis retomis dienomis, kai vyras, žmona ir du jų sūnūs būna namie, V.Tumelis kartais mėgsta perimti valdžią prie puodų. Pareigūno pagaminti patiekalai gardūs, tačiau labai aštrūs.
Laisvadieniais V.Tumelio dėmesio reikalauja ir šeimos lepūnėlė čiau čiau veislės kalaitė Dora.
Už paskolą pirktame bute daugiabutyje gyvenanti šeima neketino laikyti jokio gyvūno, tačiau kai prieš ketverius metus sūnui krikštatėviai padovanojo šuniuką, nuostatas teko keisti.
Apie darbą, apie nuotykius ir įvykius tarnyboje V.Tumelis namuose retai kada prasitaria. Kartais šį bei tą tarsteli telefonu, kartais apie įvykius policininko žmona pasiskaito spaudoje.
Z.Tumelienė tuo nesistebi, žinodama santūrų vyro būdą kitokio elgesio ji ir nesitiki.
Klausant moters pasakojimo, pareigūno ramus būdas ir išskirtinis neplepumas tiesiog stulbina.
Net tą kartą, kai V.Tumelis vidury žiemos gelbėdamas savižudę išsimaudė lediniame Nevėžio vandenyje, paskambinęs žmonai į darbą pasakė tik tiek, kad sušlapo kelnes.
Žmona tik po kurio laiko sužinojo, kad šlapios kelnės – tik smulkmena palyginti su tuo, ką jos vyras tą dieną padarė.
Tą kartą V.Tumelis buvo ne tarnyboje. Eidamas per tiltą nuo A.Jakšto gatvės bendruomenių rūmų link pareigūnas išgirdo pliumptelėjimą. Persisvėręs per turėklus V.Tumelis upės properšoje išvydo žmogų.
Pareigūnas akimirksniu suvokė, kad tai savižudis ir, nieko nelaukęs, šoko į ledinį vandenį nelaimėlio gelbėti. Į krantą ištempta moteris pasirodė iš tiesų besanti savižudė, tokiu drastišku būdu ketinusi atsisveikinti su gyvenimu.
Pasirinkimą lėmė kariuomenė
Senvagės vidurinėje mokykloje besimokantys Tumelių sūnūs 14-metis Tomas ir 13-metis Mantas dabar tėvą tikina, kad užaugę policininkais tikrai netaps.
Tėvas berniukams yra didelis autoritetas, tačiau jo darbas vaikams neatrodo nei patrauklus, nei viliojantis.
O viršila savęs kitokioje tarnyboje nė nebando įsivaizduoti. Po pusantrų metų išėjęs į pensiją tikisi su policininko uniforma neatsisveikinsiąs.
Paklaustas, kas prieš 14 metų lėmė tokį pasirinkimą – užsivilkti pareigūno uniformą, V.Tumelis atsako iš karto: „Armija”.
Jam patiko tarnyba, patiko karinė drausmė, disciplina, ginklai, patiko būti komandoje.
Beje, tarnaudamas kariuomenėje panevėžietis specialiais pratimais taip išlavino atmintį, kad gebėjimas įsidėmėti gausybę detalių, veidų, faktų išliko visam gyvenimui.
V.Tumeliui užtenka tik kartą pamatyti žmogų ir jo bruožai atmintin įsirėžia visam laikui.
Saugojo miestą po žeme
V.Tumelis sovietinėje armijoje tarnavo paskutiniaisiais metais prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Tačiau po tarnybos panevėžietis dar penkerius metus laikėsi pažado nepasakoti apie tai, kur tarnavo.
Tai buvo plačiajai visuomenei neegzistuojantis Rusijos miestas po žeme, susijęs su įslaptintomis karinių struktūrų bei kosmoso gamyklomis, mokslinėmis laboratorijomis, specialios paskirties sandėliais.
V.Tumelis priklausė vidaus kariuomenės specialiajam daliniui. Anuomet slaptas požeminis miestas neturėjo net pavadinimo, dabar jis yra jau išslaptintas ir vadinasi Železnogorsku.
Tada kareiviai žinojo tik tiek, kad jų tarnybos vieta yra keliolika kilometrų už Krasnojarsko.
Rašantieji kareiviams laiškus juos siuntė adresu Krasnojarskas-26 arba Krasnojarskas-83 – tokie buvo slapti Železnogorsko pavadinimai.
Speciali metro linijos atšaka iš Krasnojarsko ėjo tiesiai į kalną. Vienoje kalno pusėje plytėjo Jenisiejus, kitoje – neįžengiamos pelkės. Įvairiose vietose buvo išstatyti miestą saugantys kareivių postai.
Pagal fizinio pasirengimo testus atrinktas į specialųjį dalinį V.Tumelis iš pradžių manė, kad gali tekti saugoti kalėjimus. Vėliau lietuvis suprato, jog gavo dar atsakingesnę užduotį – saugoti slaptus objektus.
Mieste po kalnu plytėjo ištisos gamyklos. Kuri ką gamina, vargiai suprato net jose dirbantieji: žmonės rinkdavo tam tikras detales, kurių paskirties, atskirai paėmus, nebuvo įmanoma atspėti.
Specialiai lavino atmintį
Slaptasis miestas statyti buvo pradėtas tuojau po karo, į jį sutelktos įvairių tautybių mokslininkų pajėgos.
„Viršuje, labai aukštai, matėsi skliautuotos lubos, atrodė, lyg miestas būtų didžiulė metro stotis”, – gyvenimą po kalnu taip prisiminė panevėžietis.
Tuo metu, kai Sovietų sąjungos parduotuvėse karaliavo deficitas, kai maisto prekių lentynose voliodavosi tik kiaulių galvos ir galvijų kanopos, o iš užjūrio atsiųsti džinsai atrodė neįkainojama vertybė, slaptojo miesto parduotuvės lūžo nuo asortimento gausos.
Čia tarnaujantys kariai gaudavo pagerintą maistą, jie, kaip ir slaptojo miesto oficialūs gyventojai, galėjo laisvai pirkti.
V.Tumelis kasdien dalyvaudavo atminties lavinimo pratybose. Vienas iš pratimų buvo toks: į 50 nuotraukų leidžiama vos žvilgtelėti ir paskui per 4 sekundes iš gausybės vienodais drabužiais vilkinčių žmonių reikėdavo atpažinti vieną ten buvusį.
Tie įgūdžiai objektus saugantiems kariams buvo reikalingi norint užtikrinti slaptojo miesto saugumą.
„Baltus žmones siųsdavo į gerus postus, o azijiečius – ten, kur protauti mažiau reikia”, – pasakojo V.Tumelis.
Policininko algos mokslams neužtektų
Po tarnybos armijoje V.Tumelis jau žinojo, kad nori dirbti policijoje. Ten, lengvai įveikęs fizinius testus, ir nuėjo.
Iš pradžių buvo planų stoti į policijos akademiją. Tuo metu šeima jau buvo susilaukusi pametinukų sūnų. Tačiau kaip tik per stojamuosius egzaminus susirgo vaikai, mokslus teko atidėti metams.
„O dabar viskas mokama. Kur jau ten ką padarysi iš policininko algos. Pasiėmėme paskolą butui, mokslams nėra pinigų, jau reikia apie vaikų ateitį galvoti”, – karčiai šypteli pareigūnas.