Šunų elgesį lydi prietarai

Augintinių gyvenimą ir elgesį lydi prietarai.

Jie sukuriami, nes šeimininkai nežino, kaip moksliškai paaiškinti vieną ar kitą gyvūno žingsnį. Tačiau prietarai ir prasimanymai tokiais ir lieka.

I prietaras. Vyrauja nuomonė, kad veisliniai šunys yra prašmatnūs, o mišrūnai – sveikesni ir protingesni.

Ši nuomonė kildinama iš teiginio, kad, auginant grynaveislius šunis, jie išsigimsta. Praktika įrodo, kad yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai. Protas ir sveikata nepriklauso nei nuo mišrūno savybių, nei nuo kilmės.

Poruojant veislinius šunis, išryškėja jų gerosios savybės.

II prietaras. Šuo ėda žolę, vadinasi, greitai lis.

Šuo ėda žolę, jei ji jam patinka, nes kai kurios žolės turi cukraus. Arba šuo yra prarijęs kažką nesuvirškinamo ir žolė padeda jam išsivemti.

III prietaras. Šuo loja ir kaukia į mėnulį, vadinasi, atsitiks nelaimė.

Toks kaukimas paveldėtas iš šuns protėvių – vilkų. Taip „susišneka” rujos nariai. Šuo kaukia ne į mėnulį. Ryški mėnesiena pažadina senąjį medžioklės instinktą, mat mėnesėtomis naktimis rujos laukdavo itin gausus laimikis.

IV prietaras. Žalia mėsa ugdo plėšrūno savybes.

Netiesa. Šuo yra plėšrūnas, tad nieko nuostabaus, kad žalia mėsa yra jo pagrindinis maistas. Bet koks maistas nei skatina, nei slopina plėšrumą. Šią savybę galima išugdyti dresuojant.

V prietaras. Šuniui negalima duoti sūrio, nes jis praras uoslę.

Kaip ir pagulėjusi mėsa ar dvokiantys kaulai, sūris nė kiek nekenkia šuns uoslei. Sūris yra svarbus produktas, reguliuojantis šuns žarnyno florą.

VI prietaras. Šuniui kenkia cukrus.

Jei truputį cukraus įbersite į šuns ėdalą, tai jam bus tik į sveikatą. Kaip ir žmogui, šuniui cukrus yra jėgas stiprinantis maistas.

Auklėjant ir dresuojant šunį, gabalėlis cukraus jam yra svarbus stimulas, atlygis už uolumą.

VII prietaras. Palikuonių gerumą labiausiai lemia kalę apvaisinusio šuns savybės.

Šuniukų savybės priklauso tiek nuo tėvo, tiek nuo motinos. Spermatozoidai ir kiaušialąstės turi vienodą paveldimumo faktorių.

VIII prietaras. Iš tėvų bei protėvių paveldėtos savybės turi įtakos šuns auklėjimui ir dresūrai.

Naujai įgyjamos savybės negali būti paveldėtos. Paveldimi tik polinkiai, kuriuos atitinkamai vystant, galima dar pagerinti.

IX prietaras. Šuns taukai – vaistas.

Šuntaukius kai kurie žmonės vis dar vartoja gydyti reumatą, nušalimus ar votis. Tačiau šuns taukai nei gydo, nei kenkia. Dar blogiau, kai jie, kaip vidiniai vaistai, vartojami gydant tuberkuliozę. Ši terapija tik atima brangų laiką, reikalingą teisingam gydymui. Be to, taukuose gali pasitaikyti trichinelių.

X prietaras. Šuo gali mąstyti, kalbėti, skaičiuoti ar dainuoti kaip žmogus.

Deja, tai tik graži pasaka. Tokie „stebuklingi” šunys kartais pasirodo parodose. Jei šuo ir gali ko nors pasiekti, tai tik įrodo jo nuovokumą. Kita vertus, visa tai pasiekiama sudėtingos dresūros metodais. Šuns reakcija, kurios nepastebi žiūrovai, pasidaro itin jautri. Bet negalima net kalbėti apie žmogiškąjį suvokimą ir jo raiškos būdus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Augintiniai su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.