Prieš 100 metų San Franciską nusiaubė vienas didžiausių visų laikų žemės drebėjimas ir gaisras. Ar JAV didmiestis, įsikūręs ant tektoninio plyšio, pasirengęs naujam kataklizmui?
1906 metų balandžio 18 dieną, apie 5 val. ryto, San Francisko įlanka nusirito lengvi virpuliai. Tačiau tai buvo tik pirmas įspėjimas.
Maždaug už 25 sekundžių atsivėrė 477 km ilgio San Andreaso properša. Tai buvo viena baisiausių stichinių nelaimių Amerikos istorijoje. Seisminės bangos, sklidusios iš epicentro Ramiajame vandenyne, maždaug už 3 km nuo San Francisko, nusirito daugiau kaip 20 tūkst. km/h greičiu. Tai matyti kompiuteriniame modelyje, kurį neseniai sukūrė Amerikos geologijos draugijos mokslininkai.
„Miestas akimirksniu sugriuvo, pastatų fasadai atsiskyrė apnuoginę vidų”, – pasakojo Pietų Kalifornijos universiteto istorijos profesorius Kevinas Starras per vieną paskaitą, skirtą katastrofos šimtmečiui.
Žemės drebėjimas buvo juntamas ir Los Andžele. Galbūt šio JAV didmiesčio svarbą ir lėmė būtent ta diena, kai sugriuvo San Franciskas. Deformavosi greitkeliai, medžiai griuvo kartu su pastatais. Kalbama, kad vienas plentas pasislinko per 6 metrus. Drebėjimo galingumas buvo 7,8 balo Richterio skalės, stiprūs smūgiai kartojosi 45-60 sekundžių.
Daugelį metų manyta, kad aukų buvo apie 700, tačiau istorikai sutinka, kad iš tikrųjų – kur kas daugiau, bet valdžia nuslėpė tikrąjį skaičių. Istorikai mano, kad žuvo nuo 3 tūkst. iki 5 tūkst. žmonių, daugiausia pačiame mieste. Apie 225 tūkst. iš 400 tūkst. gyventojų liko be pastogės.