Trečias etapas – šaliname defektus Atsikračius senų tapetų ir senais lubų dažų, reikia pašalinti defektus.
Kad glaistas geriau užpildytų visus įtrūkimus, juos reikia „pagražinti” – nugramdyti visus menkai besilaikančius fragmentus, visiškai pašalinti viršutinį senojo glaisto sluoksnį. Taip paruoštą paviršių būtina padengti vandeniui atspariu gruntiniu mišiniu. Jis giliai įsiskverbia į akytą betono struktūrą, žymiai sutvirtindamas viršutinį sluoksnį, o tai vėliau užtikrina maksimalų sukibimą.
Po to, kai gruntinis mišinys išdžiūva, duobeles ir vietas, kur išorinis gipso sluoksnis yra nukritęs, reikia užtaisyti cemento ir kalkių mišiniu. Gilių trūkių sutvarkymui betoninėse ir plytinėse konstrukcijose rekomenduojamas greitai kietėjantis cemento pagrindu pagamintas gruntas.
Taip sutvarkytų sienų paviršius galutinai išlyginamas glaistant. Vykdant šiuos darbus pašalinami likę nežymūs nelygumai ir maži įtrūkimai. Glaisto sluoksnis neturi būti storesnis nei 2 milimetrai
Rimtus įtrūkimus lubose rekomenduojama papildomai išklijuoti tinkavimo tinklelio lopinėliais, kurių dydis – 2×2 mm. Ant lubų paviršiaus tepamas glaistas, į jį mentele įspaudžiamas tinkavimo tinklelis.
Kova su pakartotiniais įtrūkimais
Remonto metu, ypač senos statybos namuose, reguliariai susiduriama su viena problema – pakartotinai atsirandančiais įtrūkimais lubose. Jei lubose yra dviejų betoninių perdangos plokščių susidūrimo vieta, tikimybė, kad joje atsiras įtrūkimas, yra visai reali. Pati nemaloniausia situacija susiklosto namuose, kur tinku padengtos medinės perdangos. Įtrūkimai atsiranda ir gipskartonio lubose. Jos anksčiau ar vėliau ima trūkinėti vietose, kur susijungia gipskartonio lakštai.
Praktika rodo, kad tikimybė, jog net po itin kruopštaus remonto atsiras įtrūkimai, yra labai didelė. Kovai su šiuo nemaloniu reiškiniu rekomenduojama naudoti stiklo pluošto lubų tapetus. Jų storis siekia apie 1,5-2 mm. Būtent tai ir specifinė jų struktūra neleidžia lubose atsirandantiems įtrūkimams pasirodyti paviršiuje.