Italijos šiaurėje, Turino katedroje, saugoma didžiai mįslinga relikvija, kurią tikinčioji liaudis ir daugelis tyrinėtojų laiko Kristaus įkapių drobule. Netrukus po Kristaus laikų ji buvo gerbiama Edesoje (dabar Sanliurfa Turkijos pietryčiuose), krikščionių persekiojimo laikais slepiama ir primiršta, vėl atrasta 525 m. po didelio potvynio sugriuvus miesto vartams, kurių nišoje ji laikyta. Bizantijos imperatoriaus valia 944 m. pergabenta į Konstantinopolį, dingo 1204 m., kai kryžeiviai jėga užėmė tą Bizantijos sostinę, kam geruoju nepraleido žygiuoti Šventosios Žemės vaduoti, ir žiauriai ją plėšė, daug brangenybių ir šventenybių išsigabeno į savo kraštus kaip karo grobį.
Po pusantro šimtmečio tylos Prancūzijos tikinčiuosius 1357 m. nudžiugino žinia, kad garsioji Drobulė nedingusi, tik laikyta paslėpta, ir kad ją galima pamatyti Lirėjaus (Lirey) bažnyčioje už 160 km nuo Paryžiaus. Drobulę viešai išstatyti davusi kare žuvusio riterio Geoffrey de Charny (Žofrėjaus de Šarni) našlė. Vietos vyskupas netikėjo drobulės tikrumu, nepalaikė entuziazmo. Tik po 32 metų, gavus popiežiaus legato leidimą, ji buvo išstatyta antrą kartą, apibrėžiant ne kaip relikviją, o kaip paveikslą. Vėliau ji buvo daug kur pagarbiai išstatoma, popiežius Julijus II 506 m. net leido minėti Kristaus Drobulės šventę gegužės 4 d., tačiau tai nereiškė šios drobulės autentiškumo pripažinimo.
Palyginkime: yra Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė rugsėjo 14 d., bet tai nereiškia, jog daug kur gerbiami medžio gabalėliai, kuriuos spėjama esant paimtus iš Viešpaties kryžiaus, skelbiami autentiškais.
——————————————————————————–
Po ilgų derybų su Lirėjaus bažnyčios kapitula ir Žofrėjų paveldėtojais Drobulę 1453 m. perėmė Savojos kunigaikščių dinastija ir vežiojosi visur, kur juos nuvesdavo ar nublokšdavo istorijos srautai. Šventojo vyskupo Karolio Boromiejaus prašymu 1578 m. drobulė pergabenta į Turiną ir laikyta pradžioje kunigaikščių rūmų, paskui katedros koplyčioje.
Prieš tai 1532 m. gruodžio 2-osios naktį Drobulės vos nesunaikino smarkus gaisras Šamberi (Chambery) kunigaikščių rūmų koplyčioje (buvo įtariamas padegimas). Gelbėtojai suspėjo paimti ją iš nišos po altoriumi ir išnešti, bet skardinė dėžė, kurioje ji buvo laikoma, tiek įkaito, kad pradėjo tirpti ir varvantys sidabro lašai keliose vietose pradegino audinį.
Drobulė buvo sulankstyta net į 32 sluoksnius, apdegė vienas to lankstinio kraštas, liko ilgi pėdsakai. Po metų Šamber? klarisių vienuolyno seselės su dideliu pietizmu užlopė skyles ir aprašė savo darbą. Trys vyskupai, kunigaikščio rūmų viršininkas ir dar 8 asmenys prisiekdami patvirtino, kad lopytoji drobulė yra ta pati, rūmų koplyčioje laikytoji.
Drobulė kartkartėmis būdavo tai šen, tai ten išstatoma, bet kadangi Bažnyčios vadovai ir mokslininkai jos nepripažino autentiška, garsas apie ją buvo pritilęs. Staigus posūkis atėjo 1898 m. gegužę, kai žinomas fotomenininkas, advokatas Sekondas Pija (Secondo Pia) pirmąsyk nufotografavo drobulę. Išryškinęs klišę jis apstulbo, pamatęs joje didingą, nors sužalotą, vyro veidą, ryškesnį negu natūroje, ir ryškius viso kūno bruožus iš priekio ir iš nugaros pusės. Vadinasi, kopija yra negatyvas! Kaip jis atsirado?
Sukruto mokslo pasaulis. Prancūzijos Mokslų Akademija pavedė garsiam lyginamosios anatomijos specialistui, Sorbonos universiteto profesoriui Yves Delage (Yvui Delažui) išnagrinėti klausimą ir referuoti. Profesorius neišpažino jokios religijos, buvo agnostikas, kartu sąžiningas mokslininkas. 1902 m. balandžio 21 d. jis perskaitė pranešimą, pavadintą „Kristaus veidas, matomas šventojoje Turino drobulėje”. Jo išvados: žaizdų pėdsakai ir visi anatominiai duomenys – be priekaištų; tai ne dailininko darbas, juo labiau kad negatyvinis: atvaizdas atsirado nuo nukryžiuoto vyro kūno, kuris buvo į drobulę įvyniotas. Kadangi Drobulės duomenys griežtai atitinka Jėzaus Kristaus nukankinimo aprašymą Evangelijose, prof. Delage nesvyruodamas pripažino, jog tai jo įkapių drobulė, minima visų keturių evangelistų.
Anglijos ir kai kurie Prancūzijos moksliniai leidiniai pripažino, kad Delage išvados stipriai dokumentuotos, bet Prancūzijos Mokslų Akademijos vadovybė uždraudė pranešimą spausdinti jos leidiniuose, teigdama, kad Delages sukomprovitavęs save ir Sorboną.
Profesorius atsakė elgęsis tik kaip stropus tyrinėtojas ir jam visiškai nesvarbu, ar tyrimo vaisiais susidomės kurios nors religinės grupės. „Pripažįstu Kristų istorine figūra ir nematau priežasties, kodėl kas nors turėtų piktintis, kad lig šiol yra išlikę jo žemiškojo gyvenimo pėdsakų”. Jis dar sakė: „Jei dalykas liestų ne Kristų, bet Sargoną, Achilą ar kurį faraoną, niekas neprieštarautų”…
Po Delage išsivystė ištisas mokslo apie Drobulę mokslas: sindonologija1, kūrėsi ir veikia institutai, šaukiami kongresai. 1976 m. specialia aparatūra buvo gautas erdvinis Kristaus veido atvaizdas, pagal jį pagamintas bareljefas. Drobulę 1978 m. tyrė Amerikos kosminių skrydžių institucija NASA. Gausia aparatūra, įvairiomis technologijomis (spinduliais, filtrais) padarė apie 6000 nuotraukų. Joms šifruoti bei tyrinėti specialistams prireikė 250 tūkstančių valandų. Teismo medicinos ekspertams atsiskleidė daugybė duomenų apie nukryžiavimo eigą, pasmerktojo laikyseną ant kryžiaus, mirties priežastį, palaidojimo būdą.
Psichologus stebina Kristaus veido didingumas, prakilni ramybė, o surasto I a. romėnų nukryžiuoto žydo Jehonano veidas iškraipytas skausmo. Kristui ramybę teikė atlikto žygio prasmingumas, tikėjimas Tėvo meile, galbūt ir numatomas prisikėlimas.
Teismo medicinos specialistai ir chirurgai randa sutinimą dešiniajame skruoste ir apie akį, išrautos dalies barzdos pėdsakus, o tai atitinka, kas užrašyta Evangelijoje pagal Matą (Mt 26,67-68), kad aukščiausiojo kunigo tarnai spjaudė suimtam Jėzui į veidą, daužė jį kumščiais ir mušė per veidą. Drobulėje visa nukryžiuotojo galva nusėta erškėčių vainiko dūrių, kraujo sruvenimo vietos galvoje tiksliai atitinka anatominį kraujagyslių išsidėstymą. Būdingas kraujo pėdsakas ant kaktos, originale turintis apsukto trejetuko, negatyve – tikrą „3” formą. Tai aiškinama tuo, kad nukryžiuotasis pasukdavęs galvą į kairę ir į dešinę.
Ši detalė išaiškina įdomią nuo VI a. iš Edesos visoje Rytų krikščionybėje paplitusių Kristaus veido paveikslų, vadinamųjų mandilijonų, detalę. Juose kaskart matoma nutapyta ant kaktos susiraičiusi plaukų sruoga – ne iš kur kitur, o iš Drobulės, kai ją kopijuojant nebuvo galima atskirti kraujo pėdsako nuo prilipusių prie kaktos plaukų sruogos. Kartu tai nepaneigiamas įrodymas, jog mūsų laikais Turine saugoma drobulė yra atkeliavusi iš Palestinos per Edesą ir Konstantinopolį.
Žiauraus plakimo pėdsakus rodo šimtinė plakimo žaizdelių, daugiausia iš nugaros pusės. Prie trumpo medinio koto diržas ar pantis, jo gale išsišakoję diržiukai ar virvutės baigėsi metalo ar kaulo gabaliukais, kurie prakirsdavo odą. Nukentėjusi, bet nepratrinta abiejų menčių oda liudija, kad Jėzus nešė kryžiaus skersinį, svėrusį apie porą pūdų (statinis būdavo iš anksto įkasamas į žemę). Oda nepratrinta, nes nuplakę ir pasityčioję kareiviai Jėzų vėl apvilko jo paties drabužiais (Mt 27,31). Išskėstos rankos tokiu atveju pririšamos prie nešamo skersinio, todėl griūdamas nelaimėlis negalėdavo rankomis sumažinti kritimo smūgio. Nukentėję keliai, ypač dešinysis.
Evangelija pagal Joną (Jn 20,25-27), kaip minėta pirmesniame straipsnyje, nurodo prikalimą prie kryžiaus vinimis. Drobulė tai ne tik patvirtina, bet ir patikslina: vinimis kalta per riešus, o ne per delnus, kaip įprasta vaizduoti paveiksluose. Tai svarbu. Perkalti delnai galėtų plyšti, riešai tvirtesni, bet daug skaudesni, nes praeina keli nervai. Abi kojos prikaltos viena vinimi, kairė pėda virš dešinės (nesileisime ilgai nagrinėti, iš kur tai matoma).
Drobulė turi aiškų pėdsaką ieties dūrio dešiniame šone, tarp 5 ir 6 šonkaulio, ir ištekėjusio dvejopo skysčio dėmę: viduryje tamsesnę, aplink šviesesnę. Kaip neprisiminti Evangelijos pagal Joną fragmento (Jn 19,34): „Vienas kareivis ietimi perdūrė jam (Jėzui) šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens”. Prof. Williamas Stroudas jau 1871 m. išleistoje knygoje apie fizinę Kristaus mirties priežastį teigė2: kai įvyksta plataus masto miokardo infarktas, plyšus širdies raumeniui, mirštantysis klaikiai sušunka, pajutęs didžiulį skausmą; Jėzaus priešmirtinį šūksnį mini trys evangelistai. Dr. Stroudo pėdomis sekęs dr. A.Stava nustatė: miokardui plyšus, daug kraujo susitvenkia perikarde (širdies maišelyje), raudonieji kraujo kūneliai telkiasi žemiau, bespalvė kraujo plazma – aukščiau. Staigiai tą maišelį atvėrus, pirmiau ištrykš tamsusis kraujas, po jo šviesusis, kurį Jonas pavadino „vandeniu”. Tai puikiai žinoma ir Lietuvos širdies chirurgams. Jie taip pat žino, kad nuo mušimo kaupiasi skystis pleuroje; jeigu infarkto atveju plyšta ir širdies maišelis, jo turinys išsilieja į pleuros ertmę, susimaišo su jos blyškiu skysčiu ir taip padaugėja „vandens” kiekis. Pervėrus plautį ir širdį, „tuojau ištekėjo kraujo ir vandens”, o kas liko, toliau sunkėsi pro plačią žaizdą ir pateko ant Drobulės. Infarkto priežasčių numanoma ne viena: gausios fizinės ir moralinės kančios ir ypač kraujo sutirštėjimas, daug jo netekus plakant bei prakaitui srūvant.
Šveicarų kriminologas ir botanikas Max Frei nuo 1976 metų ilgai tyrinėjo augalų liekanas, susijusias su Drobule: audinio linų bei ant jo pėdsakus palikusių aloės bei miros rūšį, ir labiausiai susidomėjo žiedadulkėmis. Mat žydėjimo metu mikroskopinės žiedadulkytės skrajoja po atmosferą ir pamažu nusėda ant įvairiausių paviršių. Nepatekusios į apvaisinimo procesą žiedadulkės išsilaiko nepakitusios ilgus amžius bet kokioje aplinkoje ir padeda nustatyti, kurioje šalyje ar kuriose šalyse yra buvojęs tiriamasis objektas. Frejus rado prilipusių prie Drobulės 16 rūšių Palestinoje paplitusių augalų dulkelių ir dar 7 rūšis iš uolėtų Sirijos bei Palestinos regionų, dvi – ir šiandien vegetuojančių ant Jeruzalės senamiesčio mūrų. Taip pat rasta ir dulkelių iš Konstantinopolio regiono. Nors tai nėra griežtai apribotos tų augalų paplitimo vietos, bet visą šį reiškinį draugėn suėmus, mezgasi galvosūkis tiems, kurie tvirtina, jog Drobulė esanti pagaminta viduriniais amžiais Prancūzijoje: iš kur tada ant Drobulės Artimųjų Rytų ir Turkijos augalų dulkelės?!
Antra mįslė: ką iš tikrųjų pasakė 1978 m. atliktas eksperimentas, tikrinant anglies 14C kiekį? Augaluose kaupiasi radioaktyvusis 14C, su maistu jo gauna gyvūnai. Gyvybės procesams pasibaigus, elemento izotopų kiekis per 5730 metus sumažėja perpus. 14C kiekis augalų ir gyvūnų liekanose padeda nustatyti, kada jie gyveno. Įvairių kraštų mokslininkai pageidavo ir Turino arkivyskupas 1988 m. leido paimti drobulės mėginius į tris laboratorijas: Tucsono (JAV), Oksfordo (Anglija) ir Ciuricho (Šveicarija). Po keleto mėnesių Turino arkivyskupas, kard. Anastasio Ballestrero spaudos konferencijoje paskelbė gautus atsakymus, kurie drobulės pagaminimo datai skyrė 1260 – 1390 m. Žiniasklaida triumfavo: Drobulė – viduramžių falsifikatas!
Vis dėlto daugelis mokslo ir kultūros žmonių suabejojo tyrimo vaisiais. Buvo iškelta nemaža procedūrinių pažeidimų ir paprašyta įminti mįslę: kas galėjo XIV a. nukankinti žmogų pagal visus Evangelijų duomenis: sudaužyti veidą, romėniško stiliaus plakimu sučaižyti visą kūną iš priekio ir nugaros, apvainikuoti erškėčių „šalmu”, perkalti vinimis rankas (kitaip, negu įprasta vaizduoti paveiksluose) ir kojas, galiausiai perdurti šoną, kad ištekėtų kraujo ir „vandens”, ir suvyniojus į drobulę gauti atvaizdą niekam nežinomu negatyvo būdu?
Griežtą priekaištą tyrimui pareiškė Maskvos S.A.Sedovo Biopolimerų tyrimo laboratorijos vadovai D.A.Kuznecovas ir A.A.Ivanovas su savo bendradarbiais: Drobulės tyrėjai nesiskaitė su faktu, kad per 1532 m. gaisrą ji yra pabuvusi labai aukštoje temperatūroje, tirpstančio sidabro garuose, sulieta vandeniu1. Šį metodinį trūkumą jie ne tik kritikavo teoriškai, bet ir patikrino praktiškai. Nusiuntė minėtajai Tucsono laboratorijai ištirti gabalėlį audinio, dėl kurio buvo tikri, kad jis yra maždaug iš Kristaus laikų, gavo atsakymą: I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Tada nusiuntė gabaliuką to paties audinio, palaikyto aukštoje temperatūroje su sidabro garais, atėjo toks pats atsakymas, kaip dėl Drobulės! Minėtųjų Maskvos profesorių nagrinėjimai skelbti tarptautiniuose mokslo žurnaluose 1994, 1995 ir 1996 m. Atrodytų, ko dar klausti? Žinia, niekas nedraudžia abejojantiesiems tęsti tyrimus.
Kai yra tvirtai nustatyta, jog atvaizdas Drobulėje nėra tapytas2, kyla slaptingiausia mįslė: kodėl, kaip atvaizdas Drobulėje atsispaudė apdeginimo būdu? Išskyrus kraujo dėmes, visų visi nukryžiuotojo kūno bruožai pažymėti lengvučiu pačių paviršutinių Drobulės siūlelių apdeginimu. Kažkieno spėjimas: gal buvusi pagaminta metalinė statula, įkaitinta ir įsupta į Drobulę, buvo išsyk atmestas kaip vaikiškas. Tokiu atveju drobulė po nugara turėtų būti visiškai sugruzdėjusi.
Pastaraisiais metais kai kurie mokslininkai rimtai prakalbo, jog šitaip apdeginti galėtų ne kas kita, kaip termobranduolinis blyksnis, trukęs… vieną milijonąją dalį sekundės. Tai reikštų Drobulėje gulėjusio kūno perėjimą į naują buvimo formą, kuri religinėje kalboje aptariama kaip iš numirusių prisikėlusio, perkeisto kūno forma.
Evangelijos pasakoja, kad Jėzaus kūnas buvo iš kapo dingęs, palikdamas įkapių drobulę ar drobules, vėl gyvas Jėzus ateidavęs pas apaštalus net ir pro uždarytas duris, tačiau rodęs ir davęs paliesti rankų ir šono žaizdas; pasiuntęs apaštalus į pasaulį skelbti gerosios žinios apie dvasinį išgelbėjimą, praėjus 40 dienų po prisikėlimo atsisveikinęs, pareiškęs: „Žengiu pas savo Tėvą – jūsų Tėvą, pas savo Dievą – jūsų Dievą”, ir išnykęs jiems iš akių.
Tikintiems Dievą ir Jo galybę nėra sunku priimti kaip tiesą ir nuostabiąją Drobulės žinią, ir naują Prisikėlusiojo būvį. Tuo abejojantiems ar tai neigiantiems lieka neatsakytas šimtas Drobulės ir Evangelijos mįslių.
Straipsnis parengtas pagal: Bruno Barberis – Gian Maria Zaccone (A cura di), Sindone. Cento anni di ricerca. Libreria dello Stato, Roma 1998, 278 p., gausiai iliustruota.
Zenon Ziolkowski, Calun Turynski, in: Encyklopedia „Bialych plam”, t. 3. Polskie wydawnictwo encyklopedyczne, Radom 2000, p. 244-261.