Kodėl lietuvis įsikūrė sename Kaliningrado forte

Jau dvyliktą kartą lietuvių kilmės Stanislavas Laurušonis su žmona žiemojo pirmajame Kaliningrado srities forte „Štain”. XIX a. sumūrytas gynybinio žiedo statinys, kuriame nėra nei elektros, nei dujų, jau kuris laikas yra jų namai.

Forto gyventojas traukia ne tik aplinkinių žmonių dėmesį, bet ir žurnalistų. Neseniai reportažą apie jo gyvenimą forte parodė Rusijos televizijos kanalas NTV. Laurušonis neatsisako papasakoti apie savo nepaprastą būstą.

– Kai kurie mano, kad forte įsikūrėte todėl, jog daugiau neturite, kur gyventi.

– Su žmona forte įsikūrėme 1994 metais. Nusprendėme juo pasirūpinti, nes matėme, kad yra akyse. Įkūrėme regioninį visuomeninį fondą „Fortas Nr. 1”. Jeigu čia negyvenčiau, neturėčiau galimybės prižiūrėti forto, jo tvarkyti. Aš pats esu statybininkas. Kiekvieną dieną nuvalau bent po plytą, sutvarkau kokį kampelį. Juk nuo laiko, kai apsigyvenau forte, pasikeitė trys Rusijos prezidentai, keturi Kaliningrado gubernatoriai. Jie ateina ir išeina, o mes liekam.

– Kodėl taip parūpo forto likimas?

– Viskas prasidėjo dar nuo to, kai mane vaiką tėvai dažnai atveždavo į Lietuvą. (Stanislavo tėvai – lietuviai. Grįžę iš tremties šiaurėje, už poliarinio rato, kur ir gimė Stanislavas, jie apsistojo Kaliningrade. Tačiau dabar vėl gyvena Lietuvoje. Pats Stanislavas lietuviškai nemoka. – aut. past.) Man labai didelį įspūdį padarė Trakų, Kauno, Vilniaus pilys, paminklai. Labiausiai žavėjausi tuo, kad valstybė juos saugojo. Kaliningrade irgi mačiau didingų pastatų, bet jie buvo labiau apleisti. Kilo noras kaip nors išsaugoti.
Iš pradžių net buvau subūręs bendraminčių ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje įkūrėme organizaciją „Vozroždenije” („Atgimimas”). Visi siekėme rūpintis istoriniais paminklais.

Vėliau apsistojau vien ties šiuo fortu. Jį 1875 metais pastatė vokiečiai. Iš viso tuometiniame Kenigsberge buvo pastatyta 12 fortų. Jie visi sudarė 103 km ilgio apsauginį miesto žiedą. Fortai buvo statomi 3-5 km atstumu vienas nuo kito ir apipilami storu sluoksniu žemių, smėlio, juos supo pylimai. Dviaukštis plytinis fortas „Štain” vokiečiams atsiėjo 3 mln. markių. Jame būdavo apie 250 žmonių.

1945 m. šis fortas gynė dabartinį Berlyno tiltą. Kai jis buvo susprogdintas, sovietų kariai sustojo keliems mėnesiams. Tad fortas atliko krašto apsaugos funkciją. Fortas pasidavė, kai buvo nušautas jo komendantas.

Sovietų laikais forte buvo įkurti sandėliai. Todėl visas fortas buvo apverstas žemėmis, plytomis, šiukšlėmis, metalo laužu, statinėmis ir pan. Viską pats išvaliau. Jeigu žmonės būtų matę, kaip fortas atrodė anksčiau, suprastų, kiek daug jau padaryta.

Nusprendę čia apsigyventi su žmona įsistatėme langus, atsigabenome kelis baldus. Dabar čia turiu savo darbo kambarį, virtuvę. Bet nesu forto šeimininkas, aš jį tik prižiūriu, saugau.

– Pasakojote, kad anksčiau forte verslininkai rengdavo seminarus, įmonių vakarėlius, menininkai – parodas. Kodėl dabar fortas nutilo?

– Visiems šiems dalykams reikia šviesos. O forte atjungta elektra. Mes fortą nuomojame, tačiau prieš trejus metus valdžia pakėlė nuomą iki 3 mln. rublių. Iš kur mums tiek gauti? Kai nesutikome išsikelti, mums ir atjungė elektrą. Iš pradžių išsigandome. Bet išmokome į viską reaguoti ne taip tragiškai. Tada lengviau. Jeigu su valdžia sutartume, nebūtų atjungę elektros. Bet nepasiduodame – vis neišeinam iš teismų. Studijuojame dokumentus, aš tapau kone teisininku. Tai – jau ne ideologinis, o ekonominis spaudimas.

Bet juk žmonės patys išsirenka savo gyvenimo kelią. Visi siekia laisvės, harmonijos. Tai, ką darau aš, yra protestas prieš nelaisvę. Toks buvo ir Baltijos kelias. Noriu įrodyti, kad žmogus gali daugiau, nei sistema.

Fortas turi išlikti ir kitoms kartoms, kai mūsų nebebus. Anksčiau galvojau, kad reikia privatizuoti fortą, tačiau dabar mąstau kitaip. Pirkėjui turi rūpėti ne tik nuogas pelnas, bet ir kiti dalykai. Gal aš idealistas, nežinau…

Svajoju viską čia sutvarkyti taip, kad į fortą atėję žmonės tarsi pasijustų persikėlę laiko mašina. Gyvas įspūdis daug stipresnis. Įsivaizduoju forte įkurtą biblioteką, dirbtuves, archyvus, muziejus, kino salę, fonoteką, galeriją.

Juk žmogų auklėja aplinka. Kai jis išauga betono džiunglėse, nieko iš tokios aplinkos negauna.

– Šnekate apie ateitį. O kokia dabartinė forto padėtis?

– Darbo daug. Pavyzdžiui, visiems fortas labiausiai patinka rudenį. Bet kiek mums būna darbo su lapais! Mažiausiai tris šimtus karučių jų išvežame. Gerai, jei padeda brolis.
Pačiame forte dar yra vandentiekio sistemos likučių. Daugelio įrenginių nebeliko, tačiau šulinys dar geras. Patys geriame jo vandenį. Jis neblogas, minkštas ir švarus, gal tik truputį jame yra smėlio.

Ant sienų yra likę 1945 metais karių palikti piešinėliai. Gal jie stovėjo sargyboje, nuobodžiavo ir paišė ant sienų?

Yra išlikę tualetai. Eilinių karių – pilki, paprasti, o jų vadų – baltai glazūruoti.
Kiemelyje, esančiame forto centre, kuriame kadaise stovėdavo atsarginės patrankos, dabar leidžiu treniruotis mažiesiems riteriams – jie yra „Žiedų valdovo” pasekėjai. Patys pasigamino kardus, skydus ir retkarčiais čia treniruojasi, kad taptų tikrai riteriais.
Forte įkūriau ir muziejų, nors tiksliau jį būtų vadinti radinių sandėliu. Dalį eksponatų sunešė žmonės, didžiąją dalį radau pats.

Forte labai ištrupėję laiptai, surūdiję vartai. O juk kadaise čia buvo išklotas parketas, spintose buvo sudėti balti indai, kabėjo užuolaidos, o ant palangių net stovėjo vazoninės gėlės.

– Ar jūsų šeimos nariai lengvai apsiprato su gyvenimu forte?

– Forte reguliariai pietaujame su visa šeima. Už stalo susirenka apie penkiolika žmonių – atvažiuoja trys mano dukterys su vaikinais, viena jų jau turi vaikelį, sūnus su žmona ir vaikais, brolis.

Žmonai sunku. Anksčiau, kai nuo forto nevažiuodavo autobusas, ji kasdien eidavo tris kilometrus pėsčiomis iki parduotuvės, nes mes neturime šaldytuvo, tad maistą tenka pirkti kas dieną.

Bet forto išsaugojimas yra tarsi mano gyvenimo pareiga, mano kryžius. O mano žmona Sveta mane kaip kryžių neša per gyvenimą, kankinasi su manimi. Jai dvigubas krūvis – aš ir fortas. Bet net jei netekčiau šio forto, persikelčiau į kitą. Kažkam juk reikia juos prižiūrėti, kad jie visai nesunyktų.