Penkerius metus padirbėjus Vokietijoje profesoriui habilituotam daktarui Kęstučiui Strupui nebeskauda galvos dėl buities. O to, kiek gauna šiandien Lietuvoje, užtenka kasdieniams poreikiams. Čia turi gerą darbą, kuriame dera karjera ir pakanka erdvės kūrybai, nevargina rutina. Kartais sunervina beprasmė biurokratija ar kiti nacionaliniai medicinos ypatumai. Tada užvaldo noras susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Bet neišvažiuoja.
Išvyko skaudama širdimi
Prieš savaitę jis ir vėl gavo pasiūlymą, jau kažin kelintą per pastaruosius metus, vykti dirbti į Vokietiją. Atsisakė. „Man ir Lietuvoje gyventi gera. Pavasaris, gražu, saulė šviečia”, – pusiau juokais, pusiau rimtai prataria K.Strupas, Pilvo chirurgijos centro vadovas, žvelgdamas pro savo kabineto Vilniaus universitetinėje ligoninėje Santariškių klinikos langą.
Jam buvo vos 30, jau baigęs studijas, pradėjęs savarankišką mediko veiklą, jaunas, perspektyvus chirurgas, kai įveikęs nemažą būrį konkurentų (bemaž dvi dešimtis) laimėjo konkursą stažuotei Vokietijoje. Įtakos turėjo ir puikios vokiečių kalbos žinios, kurias įgijo besimokydamas vienoje sostinės vidurinių mokyklų.
„Skaudama širdimi ryžausi palikti Lietuvą”, – prisimena. „Nes ir čia gerai sekėsi, dirbau Antakalnio universitetinėje ligoninėje chirurgu, buvau ką tik priimtas į universitetą, Chirugijos kliniką asistentu”. Tačiau magėjo įsitikinti, kaip ten, Vakaruose, dirba medikai, kaip veikia sveikatos priežiūros sistema.
Jis išvyko į Berlyno Šarife universiteto akademinę Šv.Jadvygos ligoninę trumpam, trims mėnesiams, tačiau vėliau jie išsitęsė į pusmetį. Paskui netikėtai gavo pasiūlymą padirbėti dar ilgiau. Po metų sėkmingai išlaikė egzaminus, gavo licenciją ir nusprendė pasilikti. Iš pradžių dirbo gydytoju chirurgu, o vėliau – skyriaus vedėju toje pačioje ligoninėje, teko paragauti ir privačios praktikos.
Vėliau įsikūrė su visa šeima
„Išvažiavau vienas, nusprendėme, kad jei jau tik tokiam laikui, visiems keliauti neverta. Man išvykus po trijų mėnesių Lietuvoje likusi žmona pagimdė antrąją dukrą Juliją, pirmajai, Rasai, tuo metu buvo tik treji. Buvau trumpam parvykęs, pasidžiaugiau naujagime, ir vėl išvažiavau, tada manydamas, jog Kalėdoms grįšiu”, – sako pašnekovas.
Tačiau Vokietijoje K.Strupui gerai sekėsi, jautėsi vertinamas, todėl, gavęs pasiūlymą, pasitaręs su antrąja puse, apsisprendė padirbėti Berlyne metus ar kelerius. Tada ir žmona su mergaitėmis atvyko pas jį. Po kelių metų Vokietijoje gimė ir Strupų jaunėlė Ieva. „Iš viso šioje šalyje pragyvenome penkerius metus”, – prisimena K.Strupas.
Tas laikotarpis jo atmintyje išliko kaip ramus, sutvarkytos, aprūpintos buities ir puikių sąlygų darbui, mokslinei veiklai metas. K.Strupas galėjo visa galva pasinerti į mediciną. Žmona Silvija, taip pat medikė, atsidėjo namams ir vaikams. Pagalbininkių nesamdė, ne dėl to, kad nebūtų buvę iš ko, tiesiog puikiai susitvarkė pati.
„Esu jai už tai dėkingas. Šeimoje kitaip neišeina, jei vienas kopia karjeros laipteliais, tai kitas rūpinasi buitimi. Kai vaikai paūgėjo, grįžome į Lietuvą, dabar žmona siekia profesinių aukštumų. Šiuo metu ji dirba gydytoja reabilitologe Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, jai puikiai sekasi”, – pasakoja pašnekovas.
Perprato tenykštį mentalitetą
Penkerių metų tikrai pakako, kad perprastų vokišką mentalitetą, tvarką ir metodologiją, tikina gydytojas. Per tą laiką siekė užsibrėžto tikslo: pasirengti disertacijai. Be to, įgijo ir kitos naudingos patirties, pavyzdžiui, perėmė vokiečių požiūrį per daug nekreipti dėmesio į aplinkinių vertinimus, nesėkmes: atsitiko – tai atsitiko, na ir kas, visko pasitaiko.
„Sąlygos buvo geros: ir darbo, ir gyvenimo. Įsikūrėme Berlyno centre, netoli ligoninės. Tuometiniais masteliais mano alga daug kartų buvo didesnė už vidutinį mediko atlyginimą Lietuvoje, bet nesakysiu, kokia tiksliai, to išmokau Vokietijoje, ten niekas neklausinėja, kiek uždirbi. Jokių rūpesčių, tik dirbk ir norėk”, – sako K.Strupas.
Skirtingai nei Lietuvoje, gydytojai Vokietijoje pelno visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą, nėra kiekvienai progai pasitaikius apšaukiami kyšininkais, nors po sėkmingo gydymo atsidėkoti Vokietijoje gydytojui įprasta – buteliu gero konjako ar nedidele suma pinigų, kuri skiriama visam kolektyvui. Laikoma, kad tai jo viso nuopelnas, o ne vieno žmogaus.
Ir gydytojai neišskiriami, pasitikima medicinos sistema, jei jau gydaisi toje įstaigoje, tai nesiverži pas kurį nors vieną, mat visi vienodai geri profesionalai. „Bet nereikia idealizuoti: ir ten yra eilės, dar didesnės nei pas mus, tik niekas nekelia dėl to skandalo, kantriai laukia. Labai sveika mūsų pacientams būtų nuvažiuoti ir tuo įsitikinti”, – aiškina pašnekovas.
Gyvenimas – ne vien darbas
Pagarba, deramas atlygis už darbą skatina dirbti daug, sąžiningai, nesikratoma ir viršvalandžių. Mainais gauni aprūpintą buitį, gali sau leisti puikias atostogas, skirti pinigų pomėgiams, pramogoms. „Man ten buvo gerai, jaučiausi savo vietoje, bet, pasitarę šeimoje, priėmėme sprendimą sugrįžti”, – sako K.Strupas.
Jis svarsto, kad gyvenimas – ne vien tik darbas. Ir ne vien pinigai, kad ir kokie dideli. „Tiesą sakant, taip ten ir neprigijome. Vokiečiai tau maloniai šypsosi, inteligentiški, kultūringi, tačiau arčiau neprisileidžia. Ten labai stiprus bendruomenės jausmas, o svetimšaliams joje vietos nėra”, – svarsto pašnekovas.
Trūko artimų draugų, Lietuvoje likusių šeimos narių, mums tokio įprasto bendravimo su giminaičiais. Gydytojų šeimai norėjosi gyventi ten, kur yra gimę ir užaugę. Ypač nostalgiją jautė K.Strupo žmona. Juolab vaikai jau buvo paūgėję. Todėl sukaupę tiek pinigų, kad parvykę galėtų nebesirūpinti buitimi, Strupai paliko Vokietiją.
„Dabar gal skamba naiviai, tačiau dar viena priežastis, kuri ginė namo, buvo noras pritaikyti Lietuvoje ten įgytą patirtį, kuri tuomet atrodė galinti būti naudinga mūsų medicinai. Buvau kupinas jaunatviško entuziazmo. Šiandien tikriausiai apie tai visai nebegalvočiau, nebeliko tiek optimizmo, nors ir nepraradau vilties, kad ir Lietuvoje sveikatos apsauga atsistos ant kojų”, – kalba Kęstutis.
Sulaukia naujų pasiūlymų
Pats į kitą šalį, nesvarbu, ar tą pačią Vokietiją, ar Skandinaviją, Airiją ar Didžiąją Britaniją, K.Strupas dabar nevyktų, nors tokių pasiūlymų netrūksta. Tačiau jauniems kolegoms tikrai patartų tai padaryti. Bent jau keleriems metams, tam, kad įgytų patirties ir užsidirbtų gyvenimo pradžiai.
„Juk jei nebūčiau išvykęs, iki šiol nebūčiau įstengęs aprūpinti šeimos.
Dabar, net ir pakėlus atlyginimus ir turint galvoje, kad vadovauju klinikai ir uždirbu daugiau nei eilinis jos gydytojas, turėtume imti paskolą, jei norėtume įsigyti būstą. Abiejų uždarbio pakanka tik kasdienėms reikmėms, poilsiui, tačiau tik tiek, kad skolintis nereikia”, – aiškina pašnekovas.
Daugelį vilioja geros sąlygos užsienyje. Gydytojui Vokietijoje ar kitoje Vakarų šalyje lengviau dirbti, nereikia kasdien įveikti tūkstančio ir vienos kliūties, menkai tesusijusių su jo tiesiogine veikla, organizacinių, biurokratinių, kaip kad yra Lietuvoje. Rezultato pasiekiama greičiau ir paprasčiau, nes turi visas reikalingas priemones.
Be to, nėra tiek popierių, biurokratijos, dokumentų, ataskaitų, kurių reikalaujama iš medikų pas mus. Yra specialios tarnybos, kurios viską tvarko, o gydytojui lieka tik rūpintis ligoniais. Jei gydytojui ir tenka dirbti viršvalandžius ar kitus darbus, pavyzdžiui, dalyvauti kokiose nors darbo grupėse ir pan., už viską yra sumokama.
Gerovė ilgainiui apkarsta
Kitas dalykas, kad kai kurie veiklūs, energingi žmonės, ypač kol dar jauni, kupini entuziazmo, pasigenda iššūkių. Netgi sotus, viskuo aprūpintas gyvenimas be rūpesčių ilgainiui apkarsta, tampa rutina, dingsta azartas. Tai ne vieną mediką pastūmėja grįžti į Lietuvą, ypač jei jau užsidirbta pinigų būtiniausiems poreikiams.
O štai su mokslu – kita kalba. Jauni medikai, pamatę, kokios sąlygos kitose šalyse mokslinei veiklai, tikrai gali prarasti norą grįžti į tėvynę. „Lietuvoje mokslas yra atsidūręs tragiškoje situacijoje. Jei ir toliau šiai sričiai valstybė skirs tik tiek pinigų ir dėmesio, kiek dabar, jo iš viso nebeliks”, – prognozuoja K.Strupas.
Jis ironizuoja, kad džiaugiamės, jog mūsų sportininkai, net ir užėmę septintą vietą, garsina Lietuvą, skiriame jiems premijas, o pasaulio pripažinimo sulaukę mokslininkai užmirštami, nepastebimi, jau nekalbant apie piniginį įvertinimą. Iš mokslininkų reikalaujama gerų rezultatų, tačiau nesudaroma jokių sąlygų šiai veiklai.
„Todėl visi perspektyvūs mokslininkai, kurie tikrai dega noru užsiimti šia veikla, tarp jų ir medikai, išvyksta į kitas šalis. Ir gerai daro. Kaip pats patyriau, ten per žymiai trumpesnį laiką pasieki gerų rezultatų, jau nekalbant apie deramą atlygį ir įvertinimą. Greitai Lietuvoje jų visai nebeliks, jei ir toliau situacija nesikeis”, – prognozuoja gydytojas.