Vytautas Landsbergis: „Kad Lietuva nebūtų šalis, kuri galėjo, bet nenorėjo būti”

Su profesoriumi Vytautu Landsbergiu kalbėjomės įvairiomis temomis: apie tai, ar egzistuoja Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės idėja, apie mūsų atsakomybę prieš kitas buvusio sovietinio lagerio šalis, apie Lietuvos aktualijas. Ir atsakomybę Lietuvai.

Vis dažniau girdėti idėjos apie regioną, kuris apimtų istorines Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) žemes. Kaip jūs žvelgiate į tokią geopolitinę idėją?

Toks regionas egzistuoja. Baltarusiškasis etninis paveldas yra nemaža dalimi ir baltiškas. Galime spėti, kad iš rytų lietuvių ir vakarų slavų sąlyčio radosi baltarusių tauta. Juolab LDK laikų oficialioji – dvarų, dvarelių, kolegijų, manufaktūrų ir kt. kultūra, bendras teisynas – Lietuvos Statutas ir jo didžioji teisinė erdvė, toli siekianti katalikų ir unijinės bažnyčių įtaka, galų gale, LDK gynyba nuo maskvėnų ekspansijos (Oršos mūšis kaip rytų „žalgiris”), – visa tai lieka kaip vertybinis paveldas, norinčiųjų atpažįstamas.

Panašiai suvokiame savo istorinį ryšį su Ukraina, kurioje nei LDK, nei LR niekada nebuvo neigiamai vertinamos – tiek istoriografijos, tiek valdžios, tiek intelektualų. Taigi naujo bendradarbiavimo idėja nėra nauja, ji siekia mūsų Atgimimo laikus ir gal ką nors gąsdina, kitaip kam naujoji Moskovija dėtų tiek pastangų išplėšti Baltarusiją iš šio europietiško kultūrinio lauko.

Buvusioms sovietinėms respublikoms – ypač Armėnijai, Gruzijai – reikia paramos tarptautinėje arenoje. Joms reikia tikros demokratijos. Tad ar nemanote, kad tiek mūsų, tiek Lietuvos europarlamentarų viena iš veiklos sričių būtų padėti šioms valstybėms?

Darom ką galim, baksnojam į brolių europarlamentarų smegenis ir sąžinę. Tik negaliu pasakyti, ar visi atstovai iš Lietuvos yra apmąstę tokią užduotį.

Kaip manote, koks likimas laukia Rusijos? Ji po Putino taps demokratiškesnė? O gal subyrės, kaip teigia kai kurie politologai?

Rusijos „po Putino” dar nebus labai ilgai, nes dabar dedamos visos pastangos, kad „deržavinė” stagnacija įsitvirtintų be jokios demokratinės alternatyvos. Tačiau imperinės Rusijos, kad ir putinistinės, laukia trečiasis žlugimas, kurį gali lemti gana įvairios priežastys, ne vien liguista apelsino-fobija. Rusija virsta „beteise erdve”, vėl beteisių engiamų masių šalimi su demografiškai nykstančia rusų tauta, kur vis didesnį gyvybinį kontrastą sudarys islamiškieji regionai, o juose jau dabar bręsta nacionalinės ir religinės tapatybės gynimo tendencijos; didžiulį socialinį politinį smūgį dabartinei Rusijai, gyvenančiai iš naftos ir dujų dolerių (taip pat didžiausios pasauly ginklų prekybos), kirstų nauja technologinė revoliucija, pvz., vandenilinis šildymas (jau plinta JAV) ir galimas toks vidaus degimo variklis, kuris numuštų naftos vertę; taiki kinų demografinė ekspansija į azijinę Rusijos dalį netruks pasiekti kritinių ribų ir t.t.

Sociologinės apklausos rodo, kad lietuviai gerai vertina rusus, praktika liudija, kad daugelis lietuvių mėgsta rusišką popkultūrą: žiūri rusiškus serialus, klauso rusiškos popmuzikos. Vieni čia įžvelgia pavojus, kiti ne. Kokia Jūsų nuomonė?

Kultūros tapatybės praradimas – pavojus visur ir visiems. Nedidelei tautai, atlaikiusiai ir spaudos draudimą, ir sovietizaciją – minties ir savigarbos draudimą, – dabartinis tartum savanoriškas orumo atsižadėjimas, panašus į instinktyvią banginių savižudybę, gali tapti lemtingas.

Kodėl, Jūsų nuomone, lietuviai taip palankiai žvelgia į rusus, nors istorinė patirtis turėjo suformuoti lyg ir kitokį požiūrį?

Istorinė patirtis – tai nebūtinai istorinė atmintis. Tačiau neteisinga peikti „palankumą” kuriai nors tautai. Reikėtų skirti tautų ir civilizacijų vertybes nuo jų ydų ir, žinoma, nedžiūgauti, kad štai persiimam dar ir svetimomis ydomis, tartum stigtų savųjų.

Ar meilė rusams reiškia savisaugos instinkto trūkumą?

Meilė rusams, kaip ir lenkams, vokiečiams arba amerikiečiams (dar yra Emyratai), neturi virsti nei slapta (kartais atvira!) savinieka, nei kokčiu pataikavimu iš tariamai menkesniojo pozicijos. Praeityje taip ir nykdavome, kai nenorėdavom būti savimi.

2004 m. JAV įsikūrusio, demokratiją ir laisvę ginančios nevyriausybinės organizacijos „Freedom House” („Laisvės namai”) pranešime „Pilietinė jėga ir rinkimų politika” Lietuva pagal politinių teisių ir pilietinių laisvių skalę smuktelėjo žemyn. Kaip, Jūsų nuomone, buvo 2005 metais? Lietuva paūgėjo demokratijos srityje ar smuktelėjo?

Lietuva evoliucionuoja oligarchinės-klaninės, korupcininkų ir sąmonės manipuliatorių „demokratijos”, jeigu dar tinka šis žodis, link. Porą sykių jau atrodė besirengianti priimti putininį modelį, kartu ir svetimųjų valdžią, tiesioginę ar netiesioginę (pvz., dujinę). Svarbu ne kas ką rašo apie mus, o ką patys juntame. Manau, kad pagrindų praradimą, smukimą.

Ar reikia tokio įstatymo kaip „Privatumo aktas”, kurį turi JAV? Žmogus gali sužinoti tai, ką turi surinkusios institucijos. Ar to reikia Lietuvai?

Dabar jau žmogus turbūt negalės sužinoti nė to, ką apie jį surinko okupantų „institucijos”. Todėl juolab svarbu svarstyti Jūsų keliamą klausimą iš principo, be laiko ribų, o kartu atsižvelgiant į nūdieninius kriminogeninius aspektus.

Daug šiuo metu kalbama apie patriotizmą. Jūsų nuomone, jo trūksta Lietuvoje ar ne?

Tėvynės meilė turėtų būti natūralus dalykas. Atgimimas buvo natūralių prigimtinių ir vertybinių dalykų siekis. Jį užblokavus, peikiant arba pašiepiant, sėkmingai gaunamas denatūralizacijos efektas. Nuo išsipilietinimo iki gėrimų kokybės.

Kuo turėtų remtis lietuviška tapatybė? Jūs jau pabrėžėte, kad turėtų būti pagarba savo protėviams, bet ar šalia nereikia naujų formų? Sakykime, ar popkultūra negalėtų būti vienu iš tautiškumo veiksnių?

Norėčiau, kad taip būtų, bet ir nesinorėtų skonio likučių.

Daug kalbama apie Lietuvos įvaizdį. Kaip manote, kaip būtų galima pristatyti Lietuvą Europai, pasauliui?

Jau buvom pasauliui prisistatę 1989-1991 metais, turėjom didžiulį moralinį, tad ir šalies patrauklumo kapitalą. Bet atėjo valdžia, kurios pasąmonėje tai buvo blogas laikotarpis…. Ji ir dabar nesiremia anomis vertybėmis, kurios reiškė jauną, kūrybingą dvasią, kadangi pati tos dvasios neturi. Naujiems prisistatymams reikalinga nauja laisvės ir kūrybingumo dvasia, kuri dabar (tikėkimės, laikinai) emigruoja.

Lietuva nepriklausoma jau šešiolika metų. Kaip vertintumėte nepriklausomybės laikotarpį? Kaip jį būtų galima apbūdinti istorijos vadovėliuose po šimto metų?

Bijau, kad po šimto metų vadovėliuose nebūtų vien trumpai užsimenama apie įdomią šalį, kuri galėjo, bet nenorėjo būti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.