„Neverk, tu – vyras”, – taip dažnai sugėdiname savo apsiašarojusius sūnus, vaikaičius.
Iki šiol nuolat kartojama, kad ašaros vyrams – gėda. Tai esą jų „skystumo”, nevyriškumo įrodymas. Nuo mažens mokome tramdyti ašaras, slėpti savo vidinį skausmą. Tačiau ar esame teisūs?
Tramdyti negalima
Vyras ir moteris sielvartą išgyvena taip pat. Blogai, jei stengiasi jo visai neparodyti, apie savo bėdas niekam neprasitarti.
Tai labai neigiamai veikia žmogaus dvasinę būseną. Jis nugrimzta į melancholiją, pasidaro abejingas darbui, jį supantiems žmonėms.
Psichologai įžvelgia daugelio ligų (depresijos, sunkiai nugalimų stiprių galvos skausmų) priežastis. Tokie žmonės net greičiau suserga peršalimo ligomis, nemiga.
Besistengiančiam savyje slėpti sielvartą, liūdesį, nepasitenkinimą prireikia daug vidinių jėgų, kurias eikvodamas žmogus silpnina savo organizmą.
Mokslininkai pataria: nemokykime savo vaikų, ypač berniukų, tramdyti ašaras, kai jiems dėl ko nors skaudu. Motina ar tėvas pastebi, jog paverkęs, priglaustas vaikas kur kas greičiau pamiršta skausmą. Atjauta gydo net ir tada, kai verkiantis nėra visiškai teisus.
Raminkime ir aiškinkime, o ne gėdinkime. Žinoma, tai neturi nieko bendra su kaprizais, kurie kartais baigiasi isterija. Tai jau nesveika.
Nepripažįsta klydę
Privalome išmokti suaugusį žmogų ar vaiką išklausyti.
Besąlygiškas pritarimas, užuojauta naudos neduos, tačiau ir griežtai kritikuoti neverta. Supykęs, susierzinęs žmogus ne visuomet pajėgs save nugalėti ir galvoti objektyviai.
Beje, vyrus ir berniukus sunkiau įtikinti, kad jie klydo. Gali būti, kad jiems kaip tik ir kiša koją tas nuo mažens ugdytas neteisingas vyriškumo supratimas, kad negalima nusileisti, keisti nuomonę.
Anksčiau teko kurį laiką gyventi bendrame bute su jauna, du vaikelius auginančia šeima.
Ji gražiai gyveno, bet vieną dieną tiesiog akyse pražuvo.
Vieną dieną jauna moteris susigriebė vaikus ir išrūko gyventi į kaimą pas tėvus.
Šeimos galva buvo labai nekalbus vyriškis. Todėl labai nustebau, kai jis po tos šeimos tragedijos, suradęs tinkamą progą, užėjo pas mane ir pats pradėjo pokalbį apie tai, kas su jais nutiko. Matyt, norėjo išgirsti vyresnio žmogaus nuomonę, gauti kokį patarimą.
Pakenkė vyriškumas
Kalbėjomės ilgai ir atvirai.
Žinoma, galėjau jaunam vyrui pasakyti tik tai, kas buvo matyti iš šono, – jis visą vaikų priežiūrą ir auklėjimą sukrovė vien ant žmonos pečių.
Nors jie abu dirbo, vyras niekada nesistengė pasirūpinti net savimi.
Matyt, ir vėl dėl to „vyriškumo”: jei žmonos nebūdavo namuose kelias dienas, tiek laiko stovėdavo ant stalo neplauti indai, vonioje – neplautos kojinės, o kambariai būdavo apversti laikraščiais, drabužiais, batais. Jo pavyzdžiu jau sekė ir berniukai.
Priminiau kaimynui ir tai, kaip kartą jo žmona, pasiilgusi ko nors romantiškesnio, suruošė šventinę vakarienę prie žvakių. Kas iš to išėjo? Grįžęs vyras paklausė, ko ji čia sėdinti patamsyje, uždegė šviesą pasakęs, kad jis čia nesigrabalios ant stalo!
Taip ir dingo visa romantika, kurios moterys toje kasdieninės buities rutinoje taip dažnai pasigenda. O juk tikram vyrui apie tai vertėtų pagalvoti.
Netinkamos pamokos
Pokalbio metu buvau labai nustebinta pamačiusi, kad vyriškis ne tik nepyksta dėl mano pastabų, bet jo sudrėkusiose akyse atsispindėjo net didelis susidomėjimas, nors skruostai degė iš gėdos.
Vėliau jis savo žmonai prisipažino, kad išgirdo daug svarbios tiesos. Deja, per vėlai.
Iš jo reakcijos buvo aišku, kad toje šeimoje, kur jis augo, apie tokius dalykus niekas niekada nekalbėjo.
Jis tebuvo mokomas būti vyru – nedirbti jokios namų ruošos.
Tai, kas gulė ant jį mylinčios motinos pečių, atiteko ir jo žmonai. O ši neišlaikė.
Tačiau jo vyriški principai buvo tikrai stiprūs. Net tą paskutinį vakarą, kai žmona susinervinusi krovėsi savo ir vaikučių mantą, jis, vaizduodamas abejingą, pasakė: „Važiuok!” Ir atsisėdo prie televizoriaus.
Tai, kad įvyko kažkas nepataisoma, vyras suprato per vėlai.
Jis dar kvietė savo žmoną pasikalbėti, net žvakes uždegė, šampaną atšaldė. Tačiau moteris nepatikėjo, kad jis tai daro nuoširdžiai.
Visos mamos, auginančios ir jau užauginusios vaikus, trokšta, kad atžalų gyvenimo kelyje skausmo ašarų būtų kuo mažiau.
Tačiau gal be reikalo bijome atvirumo, nuoširdumo ar nuoskaudos valandą išvysti tas ašaras.
Juk iš tikrųjų motina ar žmona sielvartą supras kur kas nuoširdžiau, nei tą kietą vyriškumą.
O ir vyrams bus lengviau.