Išmestas A.Paulauskas tapo V.Adamkaus įpėdiniu?

Dar prieš porą savaičių turėjau straipsnio apmatus, tačiau negalėjau rasti jo pabaigos. Ir štai vakar ji atsirado.

Mat daugelyje pasaulio mitologijų žinomi kultūriniai herojai, kurių vienas atstovauja dvasinį, o kitas – žemiškąjį pradą. Mūsų mąstymas niekuo nesiskiria nuo anų laikų žmonių, tad ir mes, tik labiau komplikuotai, naudojame tas pačias schemas. Pažvelkime į mūsų valdžios olimpą.

Žemiškojo prado tikrasis atstovas yra A.Brazauskas. Tą pabrėžia ir jo fiziniai duomenys, ir gausi kelių kartų šeimyna. Rūpestis gimine irgi labai daiktiškas. „Veidas“ kažkada skelbė Lietuvoje pastatytų ar tik ne šešių namų nuotraukas. Tai kas, kad pastatyta SSRS ekonominės blokados metais, kada žmonės kentė be kuro, karšto vandens. Yra žmonių, kurie gerbia jį kaip laiku „prasisukusį“. Tai tie, kurie griebė, kas buvo po ranka, kurie ardė fermas iki plikų sienų.

Tačiau didžiausias paminklas pirmtakui yra jo palikuonys. Dėl to A.Brazauskas gali didžiuotis: visa Lietuva pilna jo tipo nomenklatūrinių valdininkų, kitaip tariant, mažo kalibro brazauskiukų. Tai jie maitina istorijomis žiniasklaidą, tai į jų sieną atsimuša žmonės, ieškodami teisybės ir kaimuose, ir miestuose. Tarp aukščiausio rango pasekėjų visi turi vienokių ar kitokių vado bruožų, ir vienas iš jų taps vadžių perėmėju.

Bet kai scenoje pasirodė V.Uspaskichas, jiems plaukai pasišiaušė. Manau, jie pažino savo lizdo paukštį, tik ne sukultūrintą, kaip jie, o sulaukėjusį.

Iš tikrųjų V. Uspaskichas tik pratęsia A.Brazausko nuostatas, tačiau dėsto jas atvirai ir nevyniodamas į popierių. Jis nesimokė aukštojoje partinėje mokykloje, kaip sakomos kalbos. Todėl kai Lietuvoje darkyta kalba uždainavo V. Uspaskichas, jis tarsi ištraukė iš po tų klišių prasmes, žmonės jas pažino ir pripažino jį savo Gelbėtoju, tarytum paskelbdami jį A.Brazausko įpėdiniu, jo vertybių pasaulio tęsėju.

Apie A.Brazausko interesus šen bei ten galima nutuokti, spėlioti, įtarti, tai V.Uspaskichas atvirai rūpinasi pajungti Lietuvą savo poreikiams. A.Brazauskas tyliai prikaišiojo į įvairiausius postus savo klapčiukų, V.Uspaskichas reikalauja net specialios ministerijos sau, per kurią byrėtų ES pinigai. Taigi laukinė atmaina, infant terrible. Tačiau yra visas būrys išauklėtų paukštukų, ir jie kaip vienas gins vado lizdą.

Kitas pradas yra dvasinis, ir šiandien Lietuvoje jį atstovauja prezidentas. Tą dvasingumą jis atsinešė iš prieškario Lietuvos, ilgus metus augino jį emigracijoje ir parnešė per gyvenimą sukauptas dvasines vertybes atgal į namus.

Prieš jį toks moralinių vertybių teigėjas buvo V.Landsbergis, kuris kėlė į kovą žadėdamas ne pyragą, o laisvę. Tačiau jį apkaltino nedavus pyrago. Buvo Lietuvoje kandidatas į prezidentus, kuris pralaimėjo pyragus dalijančiam A.Brazauskui.

Jis beveik penkiasdešimt metų negalėjo kojos įkelti į Tėvynę, tačiau paaukojo gyvenimą jai. St.Lozoraitį žmonės pavadino Vilties Prezidentu, lyg jausdami, kad jis atstovauja tą dvasingumą, be kurio gyvenimas netikras.

Kai buvo sunku pragyventi, prezidentu tauta išsirinko maitintoją A.Brazauską. O kada žmonės po truputį ėmė prasikurti ir pakelti akis nuo rūpesčio pavalgyti, jie pamatė, kad per tą nepritekliaus laiką dvasia visai sunyko. Mat ir taip buvo gerokai nustekenta sovietmečiu. Todėl populiariausias politikas Lietuvoje šiandien yra V. Adamkus. Tauta pamatė, kad be dvasios, be moralės gali atsidurti nežinia kokiame jovale. Todėl tiki, kad prezidentas yra žmogus, kuris gali juos iš to jovalo ištraukti.

V.Adamkus – antipodas A.Brazauskui net kaip vyras. AMB negarbingai skiriasi ir kopia laiptais su antrąja pačia per kelias pakopas priekyje, V.Adamkus dar ir šiandien veda savo žmoną raudonu kilimu už rankos, tarsi sakydamas mums: patikėkite, meilė gali trukti visą gyvenimą, nebijokite jos puoselėti. Viena pora – materija, verslas, antra pora – dvasia, meilė. Iš tų polių ir sukurtas mūsų gyvenimas.

Tačiau jei vienas iš jų palikuonimis apsirūpino, antrajam įpėdinio nėra. Man atrodo, V.Adamkus buvo patikėjęs A.Zuoku kaip tos būsimos, jo laukiamos kartos atstovu. Bet liko skaudžiai nuviltas. Patarėjų korpusas irgi surinktas iš jaunų žmonių, ir, manyčiau, tai rodo pastangas auginti palikuonis. Bet dalis pasirodo prasisiekėliai, dalis tiesiog karjeristai, dalis materialių gėrybių ieškotojai.

Lietuvoje yra žmonių, kurie galėtų perimti tą dvasingumo estafetę. Bet jie ne politikoje ir vargu ar sutiktų eiti į ją, nors supranta, kad moralės įtvirtinimas ne mažiau svarbu kraštui nei materialinės gerovės kėlimas. Be vienos iš jų ir antroji pradeda nykti. Tai žino visos senosios kultūros, ar jie būtų Amazonės indėnai, ar šumerai, ar graikai. Tačiau dabartiniai Lietuvos politikai, atrodo, to nežino. Nėra kada pakelti akių nuo pyrago, nes kitas išplėš nusižiūrėtą dalį.

Todėl manau, kad vakar A.Paulauskas tapo V.Adamkaus įpėdiniu. Jį be ceremonijų išmetė iš žaidimo, ir dabar jis galės pažiūrėti, kaip tie stumdymaisi atrodo iš šalies ir ką jie neša Lietuvai. Vonios temperatūros nesužinosi sėdėdamas joje. Turi priėjęs pabandyti vandenį ranka.

A.Paulauskas yra vienas iš valstybės atkūrėjų. Tais laikais sutikti tapti Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru nebuvo karjeros darymas.

Tai buvo pareigos tėvynei atlikimas. Į darbą jam tekdavo įeiti pro duris tarp rusų automatininkų, kurie saugojo LSSR prokurorą. Įdomu, ką tuo metu veikė didžioji dauguma jį nuvertusių seimūnų? Gal dalis neapykantos driekiasi iš anų laikų, nes negali pasigirti stojęs už Lietuvą ne dėl gardaus kąsnio.

Pavyzdžiui, J.Jagminas, kurio pavardė Sąjūdžio laikais buvo lyg keiksmas, apibendrinanti visus sovietinius nomenklatūrininkus žemės niokotojus. Dabar jis rūpinasi asmeniniais sklypais nacionaliniuose parkuose.

Žmonių atmintis trumpa. Tačiau rinkimuose šis biografijos faktas A. Paulauskui bus pliusas. Tiks ir A.Brazausko naudotas gyrimasis apie patirtį valdyti. Šiaip ar taip, tiek metų aukštuose postuose.

Jei tas faktas nepatiks kam nors iš mažumų, išgelbėti turėtų jo žmonos tautybė: prezidentą lenką vargu ar kada turės, o dabar yra rečiausia galimybė išsirinkti Pirmąją damą lenkaitę.

O pagrindinis švietalas – išmestas už bandymus naikinti privilegijas.

Kas gali būti gražiau Lietuvos rinkėjui? V.Uspaskichas tą žadėjo – gavo balsus, Paksas žadėjo kovą prieš klaną – tapo prezidentu. O čia žmonės gaus ne žadantį kandidatą, o tokį, kuris pradėjo kovą ir už tai nukentėjo. Kaip neduosi jam mandato tą kovą tęsti?

Vakar į „Panoramą“ pateko kadrai, kaip laiptais Seime balsavimo dėžę lydi liūdnai pagarsėjęs paksinis R.Ačas, iš laimės muistydamas riebų sprandą. Lyg toje dėžėje būtų A.Paulausko galva.

Žmogeli, suklydai. Ten nešė kelialapį A.Paulauskui į Prezidentūrą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.