Nuo mažumės esame mokomi atsargiai elgtis gatvėse, kelionėse, sportuodami ir kitur, tačiau suaugę pamatome, kad šios pamokos taip ir neišmokome. Kalbu taip todėl, kad dirbdamas toksikologu ir gydydamas apsinuodijusius pacientus, labai dažnai stebiu visiško neatsargumo pasekmes.
Pastaruoju metu į Kauno medicinos universiteto Nefrologijos kliniką, kur, be inkstų ligomis sergančiųjų, gydomi ir apsinuodijusieji, vienas paskui kitą stacionarizuojami pacientai, apsinuodiję acto rūgštimi, ledo tirpikliu, įvairiais skiedikliais ar kitomis cheminėmis medžiagomis, kurios sukelia cheminius minkštųjų audinių nudegimus. Tokių apsinuodijimų priežastis labai paprasta – neatsargumas. Kai kurios šeimininkės namuose turi stipriai koncentruotos acto rūgšties, vadinamosios acto esencijos. Dažnai ši esencija būna supilta į tam nepritaikytus butelius, be etikečių ar kitų skiriamųjų ženklų, o blogiausiai, kai supilama į tuščią degtinės, alaus ar kitokio gėrimo butelį. Kitas asmuo, radęs tokį butelį ir net neįtardamas, kas jo viduje, išgeria vieną ar kelis gurkšnius. Tokio kiekio pakanka, kad prireiktų medikų pagalbos, dažnai – ilgam.
Pasitaiko apsinuodijimų ne tik rūgštimis (acto, sieros, druskos), bet ir šarmais (natrio šarmu) bei oksidatoriais (vandenilio peroksidu, kalio permanganatu ir kt.). Toksikologijoje visos tokio pobūdžio cheminės medžiagos vadinamos korozinėmis. Tai stipriai žalojančios ir deginančios audinius medžiagos, sukeliančios savotišką minkštųjų organizmo audinių koroziją. Jos yra dažniausia buitinių apsinuodijimų priežastis: apie 70 procentų sudaro apsinuodijimai rūgštimis, 15 – 20 procentų – šarmais ir 8 – 10 procentų – oksidatoriais. Didžiausią dalį sudaro atsitiktiniai apsinuodijimai minėtomis medžiagomis, tačiau pasitaiko ir savižudiškų.
Išgėrus bet kurios iš paminėtų korozinių medžiagų, pirmiausiai pajaučiamas stiprus deginantis burnos ertmės skausmas, deginimas už krūtinkaulio, kiek vėliau – skausmas skrandžio plote. Gali pasireikšti pykinimas ir vėmimas. Atsiranda seilėtekis, žmogus negali praryti maisto, netgi vandens, kartais negali kalbėti. Burnos ertmės gleivinė įraudusi, vietomis balkšva su pūslelėmis ar besilupančios gleivinės ploteliais. Ligonis gali atsikosėti ar vemti krauju. Dėl gerklų nudegimo gali atsirasti jų edema, kuri sukelia stiprų dusulį. Tai vietinis poveikis, tačiau gali atsirasti ir rezorbcinių (bendro organizmo pakenkimo) simptomų, pavyzdžiui, acto rūgštis sukelia eritrocitų sutrūkinėjimą (hemolizę), tai gali būti mirties priežastimi. Vėliau, praėjus ūminio apsinuodijimo stadijoms, atsiradus randams stemplėje dėl buvusio nudegimo, pasireiškia rijimo sutrikimų. Itin pavojingi apsinuodijimai šarmais, nes cheminis nudegimas pasiekia gilius audinių sluoksnius, todėl gali pasireikšti stemplės ar skrandžio perfocija (sienelės įtrūkimas) ar gausus ir stiprus kraujavimas.
Analizuojant visų atsitiktinių apsinuodijimų priežastis, pastebime, kad dažniausiai tai yra netinkamas įvairių cheminių medžiagų laikymas namuose. Ką patarti žmonėms, norint išvengti minėtų nelaimių? Geriausiai būtų visai nelaikyti namuose jokių stipriai veikiančių cheminių medžiagų. Jeigu negalime be jų išsiversti, tuomet tara, kur laikomos tokios medžiagos, būtinai turi būti su etiketėmis ar kitokiais skiriamaisiais įspėjamaisiais ženklais. Jeigu neturite specialių butelių ar kitokios taros, o esate priversti pasinaudoti tuščiais buteliais nuo alaus, degtinės ar kitokių gėrimų, tuomet pasistenkite pašalinti senąją etiketę ir užklijuokite popieriaus lapelį, kuriame suprantamai ir paprastai parašykite turinio pavadinimą ar kitokį įspėjimą. Kartais gali padėti bet kokios parankinės priemonės. Prisimenu atvejį, kai vyrą nuo acto esencijos išgėrimo apsaugojo tai, kad žmona, supylusi šią cheminę medžiagą į tuščią degtinės butelį, ant jo kaklelio užrišo raudono audeklo skiautelę. Vyrui, radusiam tokį ,,degtinės” butelį, kilo įtarimas ir jis, prieš gerdamas, pauostė.
Taigi patarimai paprasti ir suprantami, tačiau jie tikrai turėtų apsaugoti nuo beprasmiškų nelaimių. Prisiminus liaudies išmintį, galima pasakyti, kad atsarga gėdos tikrai nedaro.